rõjus (hebr. pardes < sen. persų pairidaeza), religijose ir įvairiose kultūrinėse tradicijose – palaimintųjų vieta. Judaizme ir krikščionybėje rojaus samprata remiasi Biblijos pasakojimu apie Edeno sodą, kuriame buvo įkurdintas žmogus (Pr 2, 4–3, 24). Rojus siejamas su karališkuoju sodu, dažniausiai aptvertu. Rojaus kaip sodo ar parko įvaizdis hebrajų Biblijoje yra paminėtas tris kartus – vadinamas malonumų sodu (Gg 4, 13), sodais ir parkais (Mok 2, 5), karaliaus parku (Neh 2, 8). Sodas Edene vadinamas kitu žodžiu, bet vėliau įgijo rojaus (pardes) reikšmę. Toks pirmykščio tobulo sodo įvaizdis būdingas ir mitiniams šumerų pasakojimams.
rojus (dailininkas Angelico, Paskutinis teismas, fragmentas, tempera, 1431, Šv. Morkaus muziejus Florencijoje)
Biblijos pasakojimo apie Edeno sodą pirmoje dalyje pabrėžiama Dievo gerumas – jis sukūrė žmogų ir apgyvendino jį rojuje, bei žmogaus, gamtos ir Dievo darna. Kitoje dalyje akcentuojama žmogaus neklusnumas ir jo išvarymas iš rojaus. Sukūręs žmogų Dievas sukūrė visus gyvulius ir paukščius ir atvedė juos žmogui, kad šis juos pavadintų. Paskui iš žmogaus šonkaulio Dievas sukūrė jam tinkamą bendrininką – moterį. Žaltys ją sugundė neklausyti Dievo ir paragauti uždrausto medžio vaisiaus, nes tuomet ji su vyru tapsią kaip Dievas ir jiems atsiversią akys. Abu jo paragavę suprato, kad yra nuogi. Dievas nubaudė visus tris ir išsiuntė iš rojaus visus gyvūnus. Kai už neklusnumą Adomas su Ieva buvo išvaryti iš rojaus, saugoti jo vartų Dievas pastatė kerubus ir degantį kardą. Taip pabrėžiama, kad nepasaint Adomo ir Ievos išvarymo, rojus vis dar yra. Jo vieta nėra žinoma. Pradžios knygoje pasakojama, kad rojus yra tarp keturių upių, dvi iš jų – Tigras ir Eufratas. Kita tradicija teigia, kad rojus yra aukšto kalno viršūnėje. Dar pasakojama, kad rojus yra danguje ir buvo dar iki pasaulio sukūrimo.
Biblijos pasakojimas apie rojų glaudžiai susijęs su Artimųjų Rytų mitologinėmis tradicijomis. Ryškiausi Biblijos rojaus įvaizdžiai yra gyvybės medis ir gero bei blogo pažinimo medis, kurio vaisius žmogui buvo uždrausta valgyti. Manoma, taip įvardijamas moralinis gėris ir blogis, o pažinimas reiškia galimybę juos atskirti. Dar aiškinama, kad tai seksualinis pažinimas – Biblijoje vartojamas žodis pažinti reiškia turėti intymių santykių, nors tai sunku suderinti su pažinimo – tapimo kaip Dievas – samprata. Gilgamešo epe pasakojama, kad Gilgamešo draugas Enkidu nepažino civilizuoto gyvenimo, kol jo nesugundė moteris, kuri jo pokytį prilygino tapimui kaip Dievas. Moteris aprengė Enkidu, išmokė jį valgyti žmogaus valgį ir supažindino su kitais civilizacijos dalykais. Manoma, gyvybės medis siejamas su nemirtingumu, nes kad tik jis kartais neištiestų rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, nevalgytų ir negyventų amžinai (Pr 3, 22). Galbūt iki išvarydamas Adomą iš rojaus Dievas norėjo padaryti jį nemirtingą. Gilgamešo epe pasakojama, kad gyvatė iš Gilgamešo pavogė amžinos jaunystės medį. Pr 3, 1 žaltys minimas kaip sumanesnis už kitus laukinius gyvūnus, bet dėl nusižengimo Dievas į jį nesikreipė. Manoma, taip bandoma sumenkinti gyvatės, kuriai Artimųjų Rytų mitologijoje buvo teikiama ypatinga reikšmė, svarbą ir dievišką statusą.
Naujajame Testamente rojus minimas retai; nėra įsitvirtinusios ir pastovios rojaus sampratos. Apreiškime Jonui pabrėžiama, kad palaimintieji gyvens rojuje (Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje! Apr 2, 7). Paulius teigė, kad Jėzus Kristus buvo paimtas į rojų (2 Kor 12, 3). Jėzus Kristus rojų teminėjo vieną kartą, jį žadėdamas vienam iš nukryžiuotųjų (šiandien su manimi būsi rojuje; Lk 23, 43). Kitur teigiama, kad mirusieji ilsėsis žemėje iki Paskutinio teismo. Kalno pamoksle rojus siejamas su žeme, teigiama, kad Palaiminti romieji; jie paveldės žemę (Mt 5, 5). Rojus dar yra vadinamas naujuoju dangumi, naująja žeme ir naująja Jeruzale (Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus; Apr 21, 2). Rojaus samprata yra ryški vėlesnėje judėjų ir krikščionių literatūroje, ypač apokrifuose. Eschatologiniame kontekste rojus paprastai yra teisiųjų sielų buveinė (Pirmoji Enocho knyga). Apokrife Mozės dangun ėmimas pasakojama, kad vienas teisuolių malonumų bus galimybė stebėti pragare degančius nusidėjėlius. Krikščioniškoje literatūroje rojų imta aiškinti alegoriškai; naujuoju rojumi imta vadinti Bažnyčią; paplitusi ir rojaus kaip amžinojo gyvenimo su Dievu samprata.
Islame rojus suprantamas kaip ypatingų malonumų vieta, kurioje gausu nekaltų mergelių.
Grožinės literatūros kūriniuose (A. Dante’s poeminės trilogijos Dieviškoji komedija viena dalių Rojus, J. Miltono poema Prarastasis rojus) susipina biblinio rojaus ir graikų tradicijos Aukso amžiaus, Eliziejaus laukų ir Palaimintųjų salų įvaizdžiai. Rojus populiarus dailėje – vaizduojamas H. Boscho, S. Botticellio, D. Boutso, J. Bruegelio, L. Cranacho, L. van Leydeno, L. Signorellio, Tintoretto ir kitų dailininkų paveiksluose; vienas žymiausių paveikslų, vaizduojančių rojų, yra dailininko Angelico freskos Paskutinis teismas dalis; jos centre yra gyvybės medis, prie kurio šoka teisiųjų sielos.
2182