šv. Rokas (dailininkas M. K. Čiurlionis, aliejus, 1907, Kaimelio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia)

šv. Rokas (nežinomas lietuvių liaudies menininkas, koplytėle, Raudėnai, saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje)

Rõkas (lot. Rochus) apie 1293 1327 08 16, katalikų šventasis (šventė – rugpjūčio 16). Apie Roko gyvenimą žinoma tik iš legendų. Pasak jų, Rokas gimė Monpellier miesto gubernatoriaus šeimoje. Jau gimstantis Rokas buvo pažymėtas raudonu kryžiaus ženklu ant krūtinės. Mirus tėvams Rokas išdalijo savo turtus vargšams, o pats tapo piligrimu ir visą gyvenimą slaugė ligonius, sergančius maru, cholera ir odos ligomis. Pasakojama apie jo stebuklingą galią gydyti žmones, minimi stebuklingi išgydymai Cesenoje, Rimini, Novaroje, Romoje, Mantujoje, Modenoje ir Parmoje. Piacenzoje Rokas užsikrėtė maru ir pasislėpė apleistoje miško lūšnelėje, kur tikėjosi numirti. Pasak legendos, dvarininko Gotardo šuo mirštančiam iš bado Rokui atnešė duonos ir Rokas pasveiko. Išsigydęs grįžo į gimtinę, tardomas atsisakė atskleisti savo vardą, buvo apkaltintas šnipinėjimu, uždarytas į kalėjimą, čia ir mirė. Kūnas atpažintas tik iš kryžiaus ženklo ant krūtinės.

Roko kultas labiausiai paplito 15 a. pradžioje, buvo ypač populiarus siaučiant maro epidemijoms. Dailėje vaizduojamas su piligrimo atributais – lazda ir kelionmaišiu, permestu per petį, šalia jo kartais stovi legendinis Gotardo šuo, nasruose laikantis duonos kepalą. Dažnai vaizduojamas, kaip sergantysis maru (rodantis koją su juoda dėme virš kelio). Laikomas ligonių, ypač sergančių maru, globėju. Lietuvoje šv. Roko šventė buvo laikoma pjūties pabaiga ir naujos sėjos pradžia. Populiarūs Šv. Roko atlaidai (Ylakiuose, Kražiuose).

šv. Roko skulptūra Veiviržėnų šv. Jurgio kapinėse

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką