R. Viktiuk. Spektaklio L. Petruševskajos Muzikos pamokos scena (1988, scenografas V. Bojeris, kostiumų dailininkė L. Kazakova; iš kairės: Fiodoras Ivanovičius – V. Jefremovas, Nadia – O. Demičeva, Nikolajaus senelė Vasiljevna – L. Perfiljeva; Lietuvos rusų dramos teatras)
Viktiuk Roman (Romanas Viktiùkas) 1936 10 28Lvovas 2020 11 17Maskva (palaidotas Lvove), rusų teatro režisierius. 1956 baigęs A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje vaidino Lvovo, Kijevo teatruose. 1965 įkūrė ir iki 1968 vadovavo Jaunojo žiūrovo teatro Lvove jaunimo teatro studijai (vėliau – Jaunimo teatras). 1968–70 Jaunojo žiūrovo teatro Kalinine (dabar Tverė), 1977–79 Maskvos universiteto Studentų teatro vyriausiasis režisierius.
8–9 dešimtmetyje Lietuvoje režisavo novatoriškų, emocingų, raiškios formos, šiuolaikinės tematikos spektaklių: Lietuvos rusų dramos teatre (1970–74 vyriausiasis režisierius) – M. Roščino Valentinas ir Valentina (1971), A. Čchaidzės Byla perduodama teismui (1972), A. Volodino Su mylimaisiais nesiskirkite, A. Vampilovo Susitikimai ir išsiskyrimai (Praėjusią vasarą Čiulimske), R. Nasho Lietaus pardavėjas (visi 1973), R. Ibrahimbəyovo Panašus į liūtą (1974), L. Petruševskajos Muzikos pamokos, Meistras ir Margarita (pagal M. Bulgakovą, abu 1988), Jaunimo teatre Vilniuje – E. Niziurskio Mes, džiazas ir vaiduokliai (1974).
Išgarsėjo 1988 Maskvos teatre Satirikon sukurtu spektakliu J. Genet Tarnaitės (kita versija 1991). 1991 Maskvoje įkūrė Romano Viktiuko teatrą (pirmuoju teatro spektakliu laikomas D. H. Hwango M. Batterfliaj 1990). Rusijos ir užsienio šalių teatruose režisavo daugiau kaip 200 spektaklių, juose naudojo žiūrovus šokiruojančias priemones (erotines scenas), kaukių, pantomimos teatro elementus, itin pabrėžė plastinį ir muzikinį apipavidalinimą.
Parašė knygą Romanas Viktiukas su pačiu savimi (Roman Viktjuk s samim soboj 2000).
1706