Castellucci Romeo (Romeo Kastelùčis) 1960 08 04Cesena, italų teatro režisierius, dramaturgas, scenografas. Vienas žymiausių 20 a. pabaigos–21 a. pradžios dramos ir operos teatro režisierių.
Baigė Bolonijos dailės akademiją (tapybą ir scenografiją). 1981 su seserimi dramaturge ir choreografe Claudia Castellucci (g. 1958) ir aktore Chiara Guidi (g. 1960) įkūrė vieną reikšmingiausių italų teatro eksperimentinių trupių Socìetas Raffaello Sanzio (veikia kaip projektinis teatras, kiekvienam spektakliui suburiama nauja kūrybinė trupė). Nuo 2006 dirba ir kaip nepriklausomas kūrėjas, stato spektaklius Italijos ir užsienio dramos ir operos teatruose, festivaliuose. 2005 Venecijos bienalės teatro sekcijos vadovas, 2008 Avinjono festivalio vienas dviejų asocijuotų menininkų (trilogija pagal Dante Dieviškoji komedija: Pragaras, Skaistykla, Rojus 2008, 2009 Pragaras rodytas Vilniuje), 2021–24 Milano trienalės pagrindinis bendradarbiaujantis menininkas.
Romeo Castellucci
R. Castellucci. Spektaklio Pragaras scena (2009, pagal Dante, dailininkas R. Castellucci; programa Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009, Vilniaus tarptautinis teatro festivalis Sirenos)
Svarbiausi režisuoti dramos spektakliai (daugelio ir dramaturgijos, scenografijos ir kostiumų autorius, šviesų dailininkas): Šventoji Sofija. Khmerų teatras (1986), Gilgamešas (1990), Hamletas. Moliusko mirties pašėlusi išorė (1992), Masochas (1993), Aischilo Orestėja (organiška komedija?) (1995), Julijus Cezaris (1997), Genezė. Iš miego muziejaus (1999), Apie Dievo sūnaus veido koncepciją (2010, 2012 rodytas Vilniuje), Restoranas „Keturi metų laikai“ (2012), Pirmoji žmogžudystė (2019), Bros (2021). 2002–04 sukūrė 11 dalių ciklą Tragedia Endogonidia, jame tragedijos sąvoka interpretuojama pasakojant prievartos istoriją Europos miestuose (vaidinta Cesenoje, Avinjone, Berlyne, Briuselyje, Bergene, Paryžiuje, Romoje, Strasbūre, Londone, Marselyje ir vėl Cesenoje; IV epizodas: Briuselis 2007 rodytas Vilniuje).
Nuo 21 a. 2 dešimtmečio pradžios režisuoja ir operos spektaklius; svarbiausi: R. Wagnerio Parsifalis (2011) ir Tanhoizeris (2017), Chr. W. Glucko Orfėjas ir Euridikė, I. Stravinskio Šventasis pavasaris (abu 2014), J. S. Bacho Pasija pagal Matą (2016), R. Strausso Salomėja (2018, Zalcburgo festivalis; Salomėjos vaidmenį atliko A. Grigorian), W. A. Mozarto Užburtoji fleita (2018) ir Don Žuanas (2021).
R. Castellucci kūryba priskiriama postdraminiam teatrui (atsisakoma tradicinio literatūros pirmumo). Spektakliuose gausu vaizduojamojo meno citatų, ryšku skulptūriškumas, neįprasti personažų kūnai (ligoti, suluošinti) tampa eksponatais, atlieka dirgiklio funkciją, spektakliuose dalyvauja gyvūnai.
Parašė teorinių straipsnių, knygų apie režisūrą ir teatro dailę.
Europos teatro premija Už naująsias teatro realybes (2000). Venecijos teatro bienalės prizas Auksinis liūtas už visą kūrybą (2013).
3227