Ròmos kunigaikštỹstė (lot. Ducatus Romanus), Ròmos kunigaikštijà, ankstyvųjų vidurinių amžių valstybė Vidurio Italijoje. Gyvavo 584–778.
Teritorija
Romos kunigaikštystei priklausė Lacijaus sritis į šiaurę nuo Tibro ir Kampanijos sritis iki Garigliano upės. Ravennos egzarchatą ir Romos kunigaikštystę jungė nedidelė teritorija aplink Perugią, kurią iš rytų ir vakarų supo langobardų valdomos žemės. Langobardai ne kartą šį ryšį nutraukė – tai sustiprino popiežių įtaką Romoje.
Susikūrimo istorinės prielaidos
Romos miestas išliko svarbiausiu politinio ir kultūrinio gyvenimo centru net ir po 5 a. Romos imperiją apėmusios krizės. Pasibaigus karams su gotais (535–554) Italijos teritorijos dalis su Roma sugrįžo į Justiniano I Didžiojo valdomą Rytų Romos imperiją kaip Ravennos egzarchato valda. Nepaisant stiprėjančios popiežiaus įtakos pasaulietinė valdžia bent formaliai priklausė Romos kunigaikščiui (pirmasis rašytinis paminėjimas – Grigaliaus I Didžiojo laiške 584). Jo būstinė buvo Augustų rūmai (Domus Augustana) ant Palatino kalvos. Pirmųjų Romos kunigaikščių (hercogų) vardai nėra žinomi, pati pareigybė buvo netvirta, siejama su Ravennos ir Konstantinopolio, t. y. svetima, valdžia ir gyvavo su pertraukomis.
Augustų rūmų griuvėsiai (Marco Sadelerio raižinys, 1660, pagal Étienneʼo Dupéraco graviūrą iš knygos Vestigi dell'Antichita di Roma, 1575)
Atsiradusi kaip Bizantijos provincija Romos kunigaikštystė, kaip ir kitos Ravennos egzarchatui pavaldžios kunigaikštystės – Pentapolis, Perugia, Spoleto, sudarė tam tikrą gana amorfinę teritorinę struktūrą, kuri tapo pasipriešinimo į Italiją įsiveržusiems langobardams bastionu (nuolatos gaudavo diplomatinį Konstantinopolio palaikymą ir karinę frankų pagalbą). Pamažu Romos kunigaikštystė tapo nepriklausoma valstybe, kuri vėliau davė pradžią Popiežiaus sričiai.
Politinė ir socialinė raida
549 bizantiečiams užėmus barbarų nuniokotą Romą Justinianas I Didysis skyrė nemažai lėšų pastatams, akvedukams ir tiltams remontuoti. Romoje išliko Senatas, kurio vaidmuo buvo svarbesnis nei Ravennos egzarcho. 568 į Italiją įsiveržus langobardams bizantiečiai prarado beveik visas Italijos žemes, išskyrus Romą, Ravenną ir tarp jų esančią Perugią.
Pasaulietinei valdžiai tolygiai silpstant ir negalint deramai organizuoti pasipriešinimo langobardams popiežiaus įtaka 6 a. pabaigoje didėjo, Romos Bažnyčia perėmė daugelį valstybės funkcijų. Popiežiai, siekdami išsaugoti Romos miestą ir Bažnyčią bei išvengti gyventojų skurdo ir bado, turėjo išlaikyti trapią pusiausvyrą tarp Konstantinopolio, Ravennos ir langobardų.
Dėl langobardų organizuojamų Romos apgulčių (jomis siekta išpirkos) 6 a. paskutinį ketvirtį ir vėliau miesto ryšiai su Konstantinopoliu ir kitais regionais buvo apsunkinti. Popiežiams Benediktui I (575–579), Pelagijui II (579–590) ne kartą teko mokėti langobardams dideles išpirkas. Konstantinopolis ilgai ignoravo popiežių pagalbos prašymus. Pelagijus II 580 ar 581 net buvo priverstas kreiptis pagalbos į frankus, kurie stojo į kovą prieš langobardus, tačiau netrukus apleido pusiasalį. Tik maždaug 584 Bizantijos imperatorius Maurikijus Ravennoje paskyrė savo atstovą suteikdamas jam egzarcho pareigas su pasaulietinės ir karinės valdžios įgaliojimais visame Apeninų pusiasalyje, tačiau šio imperatoriaus atstovo įgaliojimai nebuvo užtvirtinti karine jėga. Ravennos egzarcho skiriamas Romos kunigaikštis formaliai buvo jam pavaldus pasaulietinis administratorius. Tačiau kunigaikštis, kaip ir Ravennos egzarchas, negalėjo pasirūpinti Romos miesto saugumu, nes neturėjo jam pavaldžios kariuomenės.
Grigalius I Didysis ir Šventoji Dvasia (12 a. miniatiūra, Britų biblioteka Londone)
Grigalius I Didysis ir kiti popiežiai asmeniškai vadovavo miesto gynybai. Už lėšas, surinktas bažnytinėse valdose Italijoje, Afrikoje, Dalmatijoje, Galijoje, Viduržemio jūros salose, jis aprūpino Romos gyventojus ir pabėgėlius produktais, išlaikė strateginės svarbos objektus, finansavo kariuomenę, atsipirko nuo langobardų, išpirko belaisvius. 589 išsiliejus Tibrui Romą ištiko didelis potvynis. Nukentėjo ūkiai, pastatai, produktų atsargos, plito epidemijos, gyventojų sumažėjo iki 30 000. Dauguma gyvenamųjų namų ištuštėjo, gyventa daugiausia kalvų viršūnėse, kur senieji rūmai virto pilimis ir tvirtovėmis, t. p. šalia didžiausių maldos namų ir popiežiaus rūmų Laterane. Miestas de facto virto keliomis dešimtimis atskirų gyvenviečių. Miesto siena, kuri kadaise juosė 2 mln. gyventojų miestą, dabar supo dykras ir ganyklas.
Vis dėlto išliko svarbiausių paslaugų tinklas, senoji miesto struktūra. Veikė dalis akvedukų, atstatytų Justiniano I Didžiojo laikais. Pastatus stengtasi restauruoti, jie laikyti Bizantijos imperatoriaus nuosavybe. Pastarajam priklausė ir Palatino kalvoje esantys Augustų rūmai – Romos kunigaikščio būstinė. Šių rūmų valdytojas (curator palatii) Platonas buvo popiežiaus Jono VII (705–707) tėvas. Forume tebevyko prekyba, t. p. ir vergais. Į miestą gelbėdamiesi nuo langobardų subėgo aplinkinių priemiesčių ir kaimų gyventojai, todėl Grigaliaus I Didžiojo popiežiavimo pradžioje mieste gyventojų vėl padaugėjo iki 90 000, bet dar svarbesnis tapo maisto tiekimo klausimas. Tuo metu maisto Roma galėjo gauti tik iš Sicilijos ir Pietų Italijos (Afrika ir kitos imperijos valdytos žemės buvo prarastos ar laikinai užimtos barbarų). Maždaug nuo 600 mieste veikė diakonijos (diaconia) – popiežiaus ir mecenatų išlaikomi specialūs maisto skirstymo centrai ir mobilios virtuvės, tiekiančios maistą į įvairius miesto kvartalus. Nebelikus viešųjų pirčių Romos gyventojams tapo daug sunkiau rūpintis asmenine higiena. Nepritekliai pakeitė socialinę miesto gyventojų sudėtį. Daugelis kilmingų giminių išsikėlė į saugesnes vietas – arčiau naujosios sostinės Ravennos ar į Konstantinopolį. Miesto viešųjų pastatų priežiūrą anksčiau finansavusių privačių fondų funkcijas perėmė Bažnyčia. Dalis šių pastatų virto maldos namais (609 Panteonas pertvarkytas į Šv. Marijos Rotundos bažnyčią), tokias pastatų paskirties permainas paprastai sankcionuodavo imperatorius. Daugėjo vienuolynų: Grigaliaus I Didžiojo laikais jų buvo 5, 630 – 17, apie 680 – 24 (miesto sienų ribose – 8). Roma ir toliau išlaikė bei stiprino šventojo miesto įvaizdį ir pritraukė piligrimų srautus, ypač iš Europos šiaurinių, neseniai krikščionybę priėmusių kraštų. Tai buvo vienas svarbiausių Romos lėšų šaltinių. Netoli piligrimų lankomų vietų atsirado nakvynės namų vargšams, kurių pragyvenimo šaltinis buvo iš piligrimų gaunama išmalda – tai davė pradžią turizmo ir statybų verslams.
Bizantijos karinių pajėgų likučiai vengė susidūrimų su barbarais ir telkėsi Romoje, Ravennoje, Neapolyje, Rimini, tikėdamiesi reikalui esant gynybai panaudoti miestų sienas ir pilis. Romos Senatas buvo atkurtas 554, bet atliko tik simbolinę funkciją. 603 Senatas transformavosi į neformalią patarėjų tarybą iš įtakingiausių klanų narių – keli buvo senos romėniškos kilmės, dauguma –atvykėliai. Svarbias pareigas einantys Bizantijos pareigūnai ir karininkai bei langobardai įsikurdavo mieste ar už jo ribų, patekdavo į popiežiaus administraciją.
Bizantijos valdžia daugiausia rūpinosi administracinio centro – Ravennos miesto ir apylinkių – gynyba ir nekreipė dėmesio į sunkią Romos padėtį, nederino su popiežiumi savo politikos. Du kartus Grigaliaus I Didžiojo popiežiavimo pradžioje langobardai buvo apsupę Romą, bet popiežiui abu kartus pavyko atsipirkti. Popiežiaus dalyvavimas pasaulietiniuose reikaluose pykdė Konstantinopolį, imperatorius Maurikijus 595 ultimatyviai pareikalavo, kad Grigalius šią veiklą nutrauktų. 596 popiežiaus atstovas Probas, palaikomas egzarcho Kaliniko, sudarė su langobardais separatinę taiką, tačiau ji truko neilgai. Romoje nuolat buvo nesaugu. Romėnų kovos su langobardais atsinaujino 601, su trumpomis pertraukomis jos vyko ir toliau.
Dėl glaudžių Romos kunigaikštystės ryšių su Bizantija apie 600 ir apie 700 Romą paveikė dvi neohelenistinės kultūros bangos. Tai atsispindi šio laikotarpio Romos architektūroje, freskų tapyboje, krikščioniškosiose apeigose. Dauguma šio laikotarpio popiežių buvo graikų ar sirų kilmės. Mieste būta daug pabėgėlių iš Rytų šalių. Manoma, tai musulmonų valstybių atsiradimo ir jų daromo karinio spaudimo žlungančiam helenistiniam pasauliui padarinys. Rytų tradicijas atnešė į Romą atvykusios graikų, sirų ar palestiniečių vienuolių kongregacijos. Šios rytietiškos įtakos elementai nekeitė ankstesnės tradicinės Romos kultūros, buvo absorbuoti ir tapo jos dalimi. Būtent šiais amžiais Roma tapo Vakarų Europos dvasiniu centru.
Nuo 7 a. vidurio popiežiai galėjo remtis Romos gyventojais žemvaldžiais, jie telkėsi apie Romos miestą ir priemiesčius, su Bažnyčia buvo susiję giminystės ryšiais. Iš smulkesnių žemvaldžių ir miestiečių jie netrukus suformavo savo karines pajėgas, kurios pakeitė bizantiškąsias. Konstantinopolis siekė toliau kontroliuoti Romą, 711 būsimojo popiežiaus (tuo metu popiežiaus sekretoriaus) Grigaliaus II ir imperatoriaus susitikimas Konstantinopolyje baigėsi be rezultatų. 726 įsižiebė atviras konfliktas dėl imperatoriaus Leono III Isauro išleisto įstatymo dėl atvaizdų panaikinimo (ikonoklazmas), kurį Romos popiežius atsisakė vykdyti. Į tai atsakydamas imperatorius naujais mokesčiais apmokestino Romos bažnytines valdas Sicilijoje ir Italijoje, galiausiai jas konfiskavo. Po 100 m. pertraukos vėl kilo langobardų grėsmė, popiežiai Grigalius II (715–731) ir Zacharijas (741–752) turėjo sumokėti jiems išpirkas.
Romos kunigaikštystės epochos pabaiga
751 Ravennos egzarchatas buvo nugalėtas langobardų karaliaus Aistulfo. Nuo tada Romos kunigaikščiai buvo skiriami popiežiaus. Roma popiežiaujant Steponui II (752–756) nesėkmingai mėgino užmegzti su Aistulfu draugiškus santykius, o šiems bandymams žlugus kreipėsi į frankų karalių Pipiną Trumpąjį, kuris 756 nugalėjo langobardus ir padovanojo Romos kunigaikštystės žemes bei buvusias langobardų teritorijas popiežiui Steponui II (vadinamoji Pipino dovana). Paskutinis langobardų antpuolis įvyko 773; popiežius Hadrijonas I kreipėsi pagalbos į Pipino sūnų frankų karalių Karolį Didįjį, kuris 774 langobardus nugalėjo ir prisijungė jų teritoriją. Frankams nukariavus Lombardiją popiežiaus valdžia tapo ir bažnytinė, ir pasaulietinė, Karolis Didysis buvo paskelbtas popiežiui lygiaverčiu valdovu, kartu su juo valdė Šiaurės ir Vidurio Italiją. Romos kunigaikščių nebereikėjo ir jie jau nebuvo skiriami (paskutinis paminėjimas 815). Romos kunigaikščio institucija liovėsi gyvavusi apie 778–781, Romos kunigaikštystė transformavosi į popiežiaus valstybę (Popiežiaus sritis).
Pipino Trumpojo dovana popiežiui Steponui II (aliejus, apie 1565, dailininkas Girolamo Siciolante da Sermoneta, Vatikano muziejai)
1
B. Bavant Le Duché byzantin de Rome / Mélanges de l’Ecole Française de Rome Rome 1979; Th. F. X. Noble The Republic of St. Peter: The Birth of the Papal State, 680–825 Philadelphia 1984; G. Galasso Storia d'Italia Vol. 1 Torino 1995.
1088