ròndo sonatà, muzikos forma, derinanti rondo ir sonatos formos bruožus. Būdinga rondo sonatos schema (be jungčių ir galimos kodos):
Bruožai
Esminis skirtumas nuo paprastojo rondo – pirmojo epizodo (antrosios temos B) grįžimas pagrindinėje tonacijoje. Tuo pačiu išryškėja analogija su sonatos formos ekspozicija ir repriza. Dviejų reikšmingų temų pakartotinis gretinimas skirtingomis tonacijomis atitinka sonatos formos pagrindinės ir šalutinės partijų santykį. Sonatos formos bruožai tampa itin akivaizdūs, kai po ekspozicijos vietoj nauju tematizmu pagrįsto epizodo C įvedama temų perdirbimo dalis. Esminis rondo sonatos skirtumas nuo sonatos formos – pirmosios temos struktūrinis ir tonacinis uždarumas ir jos kartojimas ekspozicijos pabaigoje pagrindine tonacija. Dėl rondo ir sonatos bruožų derinimo rondo sonata tapo itin būdinga sonatų, simfonijų, koncertų finalams.
Raida
Rondo sonata susiklostė 18 a. pabaigoje Vienos klasicistų kūryboje. Pirmasis žinomas rondo sonatos pavyzdys – W. A. Mozarto 1772–73 sukurto styginių kvarteto K. 157 finalas. W. A. Mozarto rondo sonatai buvo būdingas daugiatemiškumas, tuo tarpu F. J. Haydnas kartais apsiribodavo vos viena tema (ja grindžiama rondo sonatos pagrindinė ir šalutinė partijos; pvz., kai kurių vėlyvųjų simfonijų finalai). L. van Beethovenas, pabrėždamas rondo sonatos sonatinius bruožus, sureikšmino temų perdirbimo dalį ir kodą. R. Schumannas savo fortepijoniniuose kūriniuose (Polėkis, Užgaidos iš Fantastinių pjesių) sukūrė savitą rondo sonatos modelį be jungiamųjų padalų. Netradicinių rondo ir sonatos formų derinimo būdų gausu kitų kompozitorių romantikų (F. Chopino fantazija fortepijonui, sonatos fortepijonui h‑moll finalas) ir vėliau kūrusių kompozitorių kūriniuose (pvz., G. Mahlerio V, VII ir IX simfonijų finalai). 20 a. muzikoje įvairiai modifikuotą rondo sonatą vartojo S. Prokofjevas (pvz., VI sonatos fortepijonui finalas su 3 šalutinėmis partijomis ir veidrodine repriza), D. Šostakovičius (styginių kvartetų nr. 3, nr. 6, VI ir VIII simfonijų finalai).
Rondo sonata lietuvių muzikoje
Lietuvių muzikoje brandžių rondo sonatos formos kūrinių sukūrė J. Gruodis (sonatų fortepijonui, smuikui ir fortepijonui finalai, pjesė Lietuvoje), E. Balsys (styginių kvarteto finalas), J. Juzeliūnas (styginių kvarteto nr. 1 finalas).
2309