rubidis

rubdis (Rubidium; lot. rubidus – tamsiai raudonas), Rb, periodinės elementų sistemos I A grupės cheminis elementas; šarminis metalas. Gamtinis rubidis susideda iš 1 stabiliojo ir 1 radioaktyviojo izotopo. Žinoma 30 dirbtinių radioaktyviųjų izotopų, kurių masės skaičius 71–84, 86, 88–102. Minkštas, lengvai lydomas, sidabro baltumo, lengvas. Kambario temperatūroje yra pastos pavidalo, garai žalsvai mėlyni. Kristalinė gardelė centruotojo tūrio kubinė. Paramagnetikas. Labai reaktyvus. Ore tampa matinis, greitai užsidega – susidaro oksidai RbO₂ ir Rb₂O₂ (priemaiša). Su vandeniu reaguoja sprogdamas, susidaro hidroksidas RbOH ir išsiskiria vandenilis. Reaguoja su praskiestomis neorganinėmis rūgštimis. Su kitais šarminiais metalais sudaro lydinius, su daugeliu metalų (Au, Hg, Cd, Ga, In, Sn, Pb, Bi ir kitais) – intermetalidus. Gamtoje randamas kalio, cezio, ličio mineraluose. Gaunamas vakuume 700–800 °C temperatūroje kaitinant rubidžio chloridą arba hidroksidą su kalciu arba rubidžio azidu, elektrolizuojant Rb halogenidų lydalus, t. p. kaip šalutinis produktas gaunant litį. Iš rubidžio daromi fotoelementų katodai, jo yra argono ir neono lempose (stiprina švytėjimą), vakuuminiuose prietaisuose (orui sugerti). Iš junginių praktinę reikšmę turi rubidžio chloridas, naudojamas kaip kuro elementų elektrolitas, neinvazinis biologinis žymeklis, jo dedama į ketų mechaninėms savybėms gerinti. Rubidį 1861 atrado R. W. Bunsenas ir G. R. Kirchhoffas, metalinį 1863 gavo R. W. Bunsenas.

1