Rumùnijos istòrija
Ikiistoriniai laikai ir antika
Dabartinėje Rumunijos teritorijoje rasta dar ankstyvojo paleolito žmonių veiklos pėdsakų (įrankių). Seniausiais šios teritorijos gyventojais indoeuropiečiais laikomi trakai (minimi dar 8 a. pr. Kr. Homero Iliadoje). Trakų palikuoniai buvo dakai ir getai. Šie palaikė ryšius su graikų kolonijomis Juodosios jūros vakarų pakrantėje, steigtomis nuo 7 a. prieš Kristų. Valdant Burebistai (apie 82–44 pr. Kr.) susikūrė nemažas valstybinis junginys – Dakija; nuo jos buvo priklausomos ir graikų Juodosios jūros kolonijos. Burebista net įsikišo į Romos pilietinį karą – 48 pr. Kr. Farsalo mūšyje parėmė Pompėjų Didįjį prieš Cezarį. Apie 44 pr. Kr. Burebistą nužudžius (greičiausiai po sąmokslo) Dakija subyrėjo į keletą dalių. Ji vėl sustiprėjo valdant Decebalui (apie 86–106). Nors dakai ir getai atkakliai priešinosi, po 101–102, 105–106 ekspedicijų Romos imperija jų valstybę nukariavo (Decebalas nusižudė) ir įkūrė Dakijos provinciją.
dakų šventyklų (1 a. pr. Kr.) liekanos Sarmizegetusoje (dabar Grădiştea Muncelului)
Į užkariautą teritoriją imperatoriaus Trajano įsakymu atkelta daug kolonistų iš Romos ir romanizuotų imperijos provincijų. Vyko gana sparti urbanizacija, statyti akvedukai, amfiteatrai; kolonistai kėlėsi ir į kaimus. Dakija buvo strategiškai svarbi imperijos provincija, todėl joje buvo laikomi romėnų legionai (imperatoriaus Trajano laikais – net 3). Romos imperiją apėmus politinei ir karinei krizei, t. p. dėl dažnų barbarų genčių antpuolių 271 m. imperatorius Aurelianas atitraukė savo kariuomenę ir administraciją į Mezijos provinciją. Istorikai ir filologai jau nuo 19 a. antros pusės polemizuoja dėl Dakijos teritorijos apgyvendinimo tęstinumo. Pasak kai kurių vengrų mokslininkų, kartu su romėnais į pietus už Dunojaus pasitraukė ir romanizuoti dakai. Jie esą į būsimosios Rumunijos lygumas ir į Transilvaniją grįžo tik viduriniais amžiais, kai šią jau buvo apgyvenę vengrai ir saksai. Rumunų mokslininkai, remdamiesi lingvistiniais ir archeologiniais duomenimis, tvirtina, kad su romėnais pasitraukė tik dalis dakų, dauguma jų ieškojo prieglobsčio kalnuose arba toliau gyveno Dakijos lygumose ar plokščiakalniuose.
Viduriniai amžiai
Romėnams pasitraukus apie 1000 metų būsimosios Rumunijos teritorija pakaitomis buvo siaubiama vestgotų, hunų, gepidų, avarų, langobardų, slavų, bulgarų, vengrų, pečenegų, poloviečių (kumanų), mongolų.
Krikščionybė Dakijoje buvo žinoma dar iki Milano edikto (313). 4–7 a. ji paplito tarp rumunų protėvių ir ilgainiui tapo etniškai konsoliduojančiu veiksniu. Dabartinės Rumunijos teritorija buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchui. Po krikščioniškosios Bažnyčios skilimo (1054) ji priklausė Ochrido arkivyskupijai (nuo 1359 vadinamosios Ungrovlachijos, t. y. vengriškosios Valakijos, metropolitas rezidavo Curtea de Argeşe, nuo 1517 – Târgoviştėje, nuo 1668 – Bukarešte; Moldavija nuo 1401 turėjo atskirą metropolitą).
13 a. viduryje piečiau Karpatų jau buvo keletas valstybinių junginių užuomazgų (vadinamieji vojevodatai, knezatai); kai kurie jų buvo politiškai priklausomi nuo Vengrijos. 13 a. pabaigoje–14 a. pradžioje šie valstybiniai junginiai buvo suvienyti. 1324 Vengrija sudarė sutartį su Valakija, jos vaivada Basarabas I (valdė 1324–1351 ar 1352) buvo pripažintas Vengrijos vasalu. 1330 Vengrijos karalius Karolis Robertas apsupo ir bandė užimti Basarabo I rezidenciją Argeşą. Šturmas nepavyko, sudarytos paliaubos, bet besitraukiančias Vengrijos pajėgas valakai užpuolė ir sumušė. Po šios pergalės Valakija tapo pirmąja nepriklausoma rumunų protėvių valstybe. Kita – Moldavijos kunigaikštystė – buvo įkurta 1363 Pruto upės slėnyje, į rytus nuo Karpatų.
Dėl nedidelio gyventojų tankio ir sąlyginio žemės pertekliaus žemdirbystės technika ilgai išliko archajiška ir primityvi: iki 18 a. vyravo lydiminė žemdirbystės sistema (nors nuo 16 a. plito ir dvilaukis). Žemės ūkyje vyravo gyvulininkystė. Ūkio savitumai lėmė, kad gamybinių santykių formos buvo itin tvarios ir archajinės (kolektyvinės bendruomenės, klaninė gimininė diduomenės žemėvalda). Dėl raidos ypatybių ankstyvoji Valakijos socioekonominė sandara laikoma tributaline (artima rytietiškajai despotijai, tik, kitaip nei jos atveju, valstybė beveik nesikiša į tiesioginių gamintojų gyvenimą ir apsiriboja nedideliu mokesčiu – duokle).
Iki 14 a. pabaigos Osmanų imperija iš esmės jau kontroliavo Balkanų pusiasalį ir bandė skverbtis šiauriau Dunojaus (pirmą kartą į Valakijos teritoriją turkai buvo įsiveržę 1391).
Brano pilis netoli Braşovo (pradėta statyti 14 a., 17 a. pristatyti du bokštai)
Valakijos gospodarius Mirčia Senasis (valdė 1386–1418) sustiprino valstybę ir jos tarptautinį autoritetą. Suvokdamas Osmanų pavojų jis buvo linkęs manevruoti: pakaitomis suartėdavo tai su Lenkija (1389–91 sudarė sutartį dėl sąjungos), tai su Vengrija (1395). Valakijos pajėgos 1396 dalyvavo kryžiaus žygyje prieš turkus (pralaimėjo Nikopolio mūšį). 1397–1400 Mirčia Senasis atkakliai priešinosi Osmanams. Timūrui 1402 Ankaros mūšyje turkus sumušus ir paėmus į nelaisvę sultoną Bajazitą I Staigųjį, Mirčia Senasis bandė suburti antiosmanišką krikščioniškų šalių koaliciją (Vengrija, Genuja, Venecija ir kitos) ir net kišosi į Osmanų vidaus kovas dėl sosto. 1404 jis atsiėmė iš Osmanų Dobrudžą. Koalicijos planai liko neįgyvendinti, 1417 sultonas Mechmedas I surengė baudžiamąją ekspediciją, užėmė strategines Turnu ir Giurgiu tvirtoves Dunojaus šiaurės krante ir primetė Valakijai kasmetę duoklę.
Po Mirčios Senojo mirties kilo kovos dėl sosto. Tik gospodarius Danas II (valdė 1422–26, 1427–31) atkakliau priešinosi Osmanų spaudimui, bet 1428 ir jis sudarė taiką su Porta ir įsipareigojo mokėti duoklę. Naujas ir paskutinis ryžtingų kovų su Osmanais etapas buvo Mirčios Senojo vaikaičio Vlado Cepešo valdymas (1448, 1456–62, 1476). Šis valdovas įvykdė ir vidaus reformų, kuriomis siekė stiprinti centrinę valdžią, susidoroti su konkuruojančiomis politinėmis grupuotėmis, stiprinti vietinius pirklius (Transilvanijos pasienyje organizavo muges) ir kita. 1459 jis atsisakė mokėti duoklę Portai, pasiekė prieš Osmanus tam tikrų karinių laimėjimų. Kilus nesutarimams su sąjungininku Vengrijos karaliumi Motiejumi I Korvinu jis pateko į Vengrijos nelaisvę, kurioje išbuvo daugiau negu 10 metų.
Vladas Cepešas (aliejus, 16 a. antra pusė, Meno istorijos muziejus Vienoje)
Turkų vyravimo laikotarpis
Osmanų statytinis, Vlado Cepešo jaunesnysis brolis Radu Gražusis (valdė su nedidelėmis pertraukomis 1462–75) sudarė su sultonu sutartį, pagal kurią Valakija mainais už Osmanų globą turėjo mokėti 10 000 dukatų duoklę (vėliau suma didėjo). Ši sutartis faktiškai galiojo iki 1540; vėliau priklausomybė nuo Portos tapo dar stipresnė ir efektyvesnė. Valakija pamažu prarado tarptautinės teisės subjekto statusą. Nors pagal susitarimą su Porta sultonas turėjo tik tvirtinti vietos diduomenės išrinktą Valakijos valdovą, kartais jie buvo tariamai renkami sultonui jau paskyrus. Prekyboje įsivyravo Osmanų monopolis: Portai reikalingi produktai (aviena, jautiena, arkliai ir kita) buvo tiekiami 15–20 % žemesnėmis nei europinės kainomis. Sultonui buvo vežama vis daugiau dovanų, didžiulės sumos mokamos už kiekvieno naujo Valakijos valdovo statuso patvirtinimą.
Valakija (Michelio Wolgemuto raižinys iš Hartmanno Schedelio Pasaulio kronikos, 1493)
16 a. pabaigoje Valakija ekonomiškai tapo dar labiau priklausoma nuo Portos – Osmanų imperija išgyveno vidaus krizę ir ypač stokojo prekių ir pinigų. Vis dėlto per visą Osmanų hegemonijos laikotarpį Valakija išsaugojo vidaus autonomiją: turėjo savo valdovą, administraciją, tikėjimo laisvę, savarankiškai tvarkė vidaus reikalus. Dėl tarptautinių aplinkybių (krikščioniškos didžiosios valstybės buvo suinteresuotos išsaugoti buferines Dunojaus kunigaikštystes) ir vidinių priežasčių (kad visiškai nežlugtų ūkis ir būtų išvengta daugelio žmonių aukų, Valakija kaitaliojo aktyvaus pasipriešinimo ir susitaikymo taktiką) Portai nepavyko, nors 1522 ir 1595 bandė, tiesiogiai prijungti Valakiją prie imperijos. Iki 16 a. vidurio tolimoji tarptautinė prekyba, kurioje Valakija užėmė naudingą tarpininkės padėtį, gerokai nusmuko, labai sumažėjo gyventojų, o duoklė Osmanų imperijai gerokai išaugo (pvz., 1592–94 ji sudarė 155 000 dukatų per metus). Iki tol didelę valstybės iždo įplaukų dalį sudarė mokesčiai iš tranzitinės prekybos, o šiuo laikotarpiu neišvengiamai didėjo mokesčiai, renkami iš tiesioginių gamintojų. Be to, didėjo ir produktų, tinkamų eksportui, poreikis. Diduomenė, kuri iki 16 a. vidurio jau buvo užvaldžiusi daugumą šalies žemių (iki tol jos priklausė valdovui), savo valdose siekė kontroliuoti ir darbo jėgą, todėl 16 a. antroje pusėje–17 a. pradžioje įvesta baudžiava (valstiečiai prarado teisę keisti feodalo valdą, be to, paplito baudžiauninkų pardavimo be žemės praktika).
Mykolas Narsusis (raižinys, apie 1600, dailininkas Aegidius Sadeleris II)
Mykolas Narsusis (valdė 1593–1601) atnaujino kovas su turkais. Valakija prisidėjo prie popiežiaus Klemenso VIII suburtos antiosmaniškos Šventosios lygos, sudarė sąjungą su Transilvanija ir Moldavija. Mykolui Narsiajam pavyko pasiekti pergalių prieš turkus ir jų vasalus totorius (1595, 1599). 1600 Mykolas Narsusis tapo ir Transilvanijos bei Moldovos valdovu, bet šia vienybe nebuvo suinteresuota nei Porta, nei krikščioniškos didžiosios valstybės (ypač Habsburgai ir Abiejų Tautų Respublika). Mykolas Narsusis netrukus buvo nužudytas. 17 a. pirmoje pusėje įvestas kasmetis mokestis už Valakijos valdovo statuso išlaikymą. 1659 Valakijos sostinė perkelta iš Târgoviştės į Bukareštą (t. y. į lygumą arčiau sienos su Osmanais, kad jiems būtų lengviau kontroliuoti).
Nuo 17 a. pabaigos Osmanų imperija silpo. Tuo pat metu stiprėjant Habsburgų imperijai ir Rusijai Valakijos valdovai Šerbanas Kantakuzinas (valdė 1678–88, Kantakuzinai) ir C. Brîncoveanu (valdė 1688–1714) bandė su jomis derėtis dėl paramos prieš Portą. Derybos nedavė ilgalaikių rezultatų. Galiausiai C. Brîncoveanu ir jo trys sūnūs sultono buvo nukirsdinti. Naujomis tarptautinėmis aplinkybėmis Portos nebetenkino ankstesnė Valakijos autonomija, todėl buvo įvestas kompromisinis (tarp autonomijos ir tiesioginio valdymo) valdymas: nuo 1716 Valakijos valdovais (Moldavijos – dar nuo 1711) imta skirti graikus fanariečius. Valakijos valdovo statusas tapo artimas valdininko padėčiai, reguliariosios ginkluotosios pajėgos panaikintos. Valdovai fanariečiai vykdė įvairių socialinių, administracinių, teisės, švietimo reformų, kurių pagrindinis tikslas buvo garantuoti reguliarų vis didėjančių mokesčių surinkimą ir demografinį stabilumą. 1746 Valakijoje (Moldavijoje – 1749) panaikinta baudžiava. Diduomenės samprata irgi pakito: ją ėmė lemti ne žemės nuosavybė, bet socialinė padėtis. Bajorų statusą išsaugojo tik tie, kurie užėmė ar anksčiau buvo ėję valstybines pareigas; pareigų skaičius sparčiai didėjo. Fanariečių įvykdytos reformos prisidėjo prie šalies modernizacijos – buvo steigiamos mokyklos, bibliotekos, ligoninės.
Moldavijos ir Valakijos kunigaikštysčių žemėlapis (1786)
Osmanams dažnai kariaujant su Rusija Valakijos kilmingieji bandė išsireikalauti iš Portos daugiau laisvių. 1821 sukilimas prieš Osmanų valdžią buvo pralaimėtas, bet bajorų delegacijai reikalaujant Porta 1822 panaikino graikų fanariečių valdymą. Pagal 1826 Rusijos ir Osmanų susitarimą Valakijos valdovas vėl buvo renkamas, bet tik su sultono ir caro pritarimu – faktiškai įsivyravo kondominiumo padėtis. Pagal 1829 Adrianopolio taiką Valakija ir Moldavija tapo Rusijos protektoratu. Osmanų prekybos monopolis buvo panaikintas, leista laisvai plaukioti Dunojumi. Užmegzti tiesioginiai ryšiai su Vakarų šalimis. Rusijos okupacinės valdžios 1831 įvesta tam tikra konstitucija – Organiškasis reglamentas (Moldavijoje įvestas 1832) galiojo iki 1858. Jo padariniai buvo dvejopi: valdžia sutelkta stambiosios bajorijos rankose, sustiprintas valstiečių išnaudojimas, bet įsigaliojo valdžios padalijimo principas, panaikintos pirklių gildijos, įvesta bendra mokesčių sistema. Organiškasis reglamentas suvienodino Valakijos ir Moldavijos valdymo sistemas ir palengvino tolesnę jų integraciją.
Spartėjant modernizacijai nuo 19 a. 3 dešimtmečio pradėjo reikštis rumunų nacionalinis pakilimas: 1829 Valakijoje pradėta leisti laikraštį rumunų kalba, plėtėsi mokyklų tinklas, jaunuoliai vyko studijuoti į Vakarų šalis (daugiausia į Prancūziją), 1835 Jasuose įsteigta pirmoji aukštoji mokykla – Academia Mihăileană, kuri 1860 pertvarkyta į Jasų universitetą, 1864 įsteigtas Bukarešto universitetas. 1864 pradinis mokslas tapo privalomas ir nemokamas. 19 a. antroje pusėje klostėsi nacionalinė inteligentija: iškilo žymių rašytojų, poetų, istorikų, filologų, kitų mokslininkų. Valakijos ir Moldavijos gyventojai aktyviai dalyvavo 1848 revoliucijos įvykiuose, bet Rusija ir Osmanų imperija judėjimą nuslopino. 1849 atkurtas ankstesnis Rusijos protektorato ir Osmanų siuzereniteto statusas.
Nepriklausoma monarchija
Alexandru Ionas Cuza sultono rūmuose Stambule (1860, Godefroyʼaus Durandʼo raižinys iš žurnalo L'Illustration)
Palankesnės tarptautinės aplinkybės susiklostė po Krymo karo (1853–56). Rusijos protektoratas buvo panaikintas, Osmanų siuzerenitetas išliko, bet vienašalį užsienio valstybių kišimąsi į vidaus reikalus ribojo kolektyvinis Paryžiaus taikos sutartį pasirašiusių valstybių (Prancūzija, Didžioji Britanija, Austrija, Rusija, Prūsija, Sardinija) laidavimas. 1858 šios valstybės pasirašė konvenciją, kuri faktiškai tapo nauja abiejų kunigaikštysčių konstitucija. 1859 ir Valakija, ir Moldavija išrinko savo valdovu A. I. Cuzą (valdė 1859–66). Palaikant Prancūzijai iki 1861 šios dvi valstybės buvo suvienytos į naują valstybę – Rumuniją. Jos sostine tapo Bukareštas. A. I. Cuza sekuliarizavo vienuolynų žemes (jos sudarė net iki 1/4 visų žemių), įvykdė žemės reformą (valstiečiams išdalyta daugiau nei 2 mln. ha žemės), bet kaime vidutinių savininkų sluoksnio nesukurta, atotrūkis tarp smulkios ir stambios žemėvaldos tik padidėjo.
Greitai vėl išryškėjo žemės trūkumas, darbo jėga buvo labai pigi – tai neskatino žemės ūkio techninės pažangos. Sumažėjus ganyklų imta mažiau auginti gyvulių (galvijų ir avių). Po konservatorių ir radikaliųjų liberalų surengto karininkų sąmokslo A. I. Cuzai 1866 atsisakius sosto Rumunijos valdovu buvo išrinktas vokiečių kunigaikštis Karolis Hohencolernas‑Zigmaringenas (Karolio I vardu valdė 1866–1914). 1866 priimta nauja konstitucija (su kai kuriais pakeitimais galiojo iki 1923), kuri garantavo valdžių pasidalijimą (įstatymų leidžiamoji valdžia suteikta dvejų rūmų parlamentui ir valdovui). 1867 įvesta nacionalinė valiuta – lėja. Susikūrė politinės partijos: 1875 – Nacionalinė liberalų partija, 1880 – Konservatorių partija, 1908 – Konservatyvioji demokratinė partija.
1866 konstitucijoje apie Osmanų siuzerenitetą neužsiminta, bet nominali priklausomybė išliko. 1877 kilus Rusijos ir Turkijos karui Rumunija leido Rusijos karinėms pajėgoms judėti savo teritorija, Turkijos artilerijai apšaudžius Rumunijos miestus palei Dunojų, buvusiai siuzerenei paskelbė karą. Šalies parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Rumunijos visiškos nepriklausomybės, ji aktyviai įsitraukė į karo veiksmus. Po karo 1878 Berlyno kongresas pripažino Rumunijos nepriklausomybę, prie jos prijungta Šiaurės Dobrudža. 1881 Rumunija pasiskelbė karalyste. Po antrojo Balkanų karo (1913) Rumunijai atiteko ir Pietų Dobrudža.
Aštrėjant imperialistinių valstybių tarpusavio prieštaravimams iš pradžių Rumunija prisidėjo prie Trilypės sąjungos, bet prasidėjus I pasauliniam karui pasiskelbė neutrali, o 1916 įsitraukė į karą Antantės pusėje. Po karo Rumunijos teritorija padidėjo daugiau nei dvigubai (nuo 137 000 iki 295 000 km2): prisijungė Transilvanija, Bukovina ir Besarabija.
Vadinamoji Didžioji Rumunija (România Mare) išliko agrarinė šalis, nors pramonė, ginama protekcionistinių įstatymų, plėtota gana sparčiai. 1921 pradėta radikali žemės ūkio reforma: didesnės nei 100 ha žemės valdos buvo nedideliais sklypais išdalytos valstiečiams. Įsivyravo smulki žemėvalda, dėl to sumažėjo derlingumas (smulkiems savininkams trūko kapitalo, padargų, valstybės parama buvo menka). Iškilo problemų integruojant inkorporuotų teritorijų tautines mažumas. 1923 priimta nauja konstitucija (kai kas ją laiko gerokai pataisyta 1866 konstitucija), įvesta visuotinė rinkimų teisė vyrams. Politiniame gyvenime vyravo dešiniosios partijos, pirmiausia liberalai, t. p. Nacionalinė valstiečių partija (įkurta 1927, vadinamieji caranistai). Pamažu stiprėjo fašistams artimų dešiniųjų (Geležinė gvardija), kurie savo tikslams įgyvendinti nevengdavo naudoti smurtines priemones, įtaka. 1938 Karolis II (valdė 1930–40) įvedė autoritarinį režimą. Priimta nauja konstitucija (įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia sutelkta karaliaus rankose), partijos ir profsąjungos paleistos. Remdamasi Molotovo–Ribbentropo pakto slaptaisiais susitarimais SSRS 1940 06 26 pareiškė ultimatumą Rumunijai dėl Besarabijos ir Šiaurės Bukovinos. Rumunija buvo priversta atiduoti šias teritorijas. Bulgarija ir Vengrija irgi pareiškė teritorinių pretenzijų, Vokietijos spaudžiama Rumunija patenkino ir šiuos reikalavimus. Karolis II atsisakė sosto, valdžią faktiškai perėmė generolas I. Antonescu (ministras pirmininkas 1940–44).
Nors formaliai Rumunija išliko monarchija (karaliumi tapo Karolio II sūnus Mykolas I, valdė 1940–47), I. Antonescu įvedė profašistinę diktatūrą. Geležinė gvardija iš pradžių parėmė jo režimą, bet netrukus kilo nesutarimų ir jos nariai buvo pašalinti iš vyriausybės. I. Antonescu sudarė sąjungą su Vokietija ir Italija, Vokietijos karinėms pajėgoms buvo leista įžengti į Rumunijos teritoriją. Siekdama atgauti Šiaurės Bukoviną ir Besarabiją Rumunija 1941 įsitraukė į karą su SSRS. 1944 SSRS kariuomenei įsiveržus į Rumunijos teritoriją I. Antonescu buvo suimtas, Mykolas I nutraukė sąjungą su Vokietija ir perėjo į Sąjungininkų pusę. Rumunijos karinės pajėgos įsitraukė į karo veiksmus prieš Vokietiją. Pagal 1947 taikos sutartį Rumunija iš Vengrijos atgavo Šiaurės Transilvaniją, jos teritorijoje neribotam laikui liko SSRS kariuomenė.
Geležinės gvardijos paradas Bukarešte (1940 10 23)
Komunistinis laikotarpis
Sovietinės okupacijos sąlygomis pradėti pertvarkymai. Suklastojus rezultatus paskelbta, kad per 1946 11 parlamento rinkimus daugumą balsų surinko Rumunijos komunistų partija. Demokratinės partijos pamažu išstumtos iš politinio gyvenimo ir netrukus uždraustos. 1947 pabaigoje Mykolas I buvo priverstas atsisakyti sosto, Rumunija paskelbta vadinamąja liaudies respublika. 1948 priimta nauja konstitucija (sudaryta pagal SSRS 1936 konstitucijos pavyzdį); nacionalizuota pramonė, transporto, draudimo bendrovės, bankai. Įvestas centralizuotas ūkio planavimas, sparčiai plėtota sunkioji pramonė. 1949 pradėta žemės ūkio kolektyvizacija (baigta 1962). 1948 įsteigta politinė policija (Securitate), kuri tiesiogiai vykdė represijas. Rumunijos užsienio politika visiškai priklausė nuo SSRS, 1955 Rumunija tapo viena Varšuvos sutarties organizacijos narių steigėjų.
N. Chruščiovui kiek liberalizavus sovietinį režimą 1958 iš Rumunijos išvestos SSRS ginkluotosios pajėgos. 7 dešimtmetyje Rumunijos vadovai Gh. Gheorghiu‑Dejas ir jo įpėdinis N. Ceauşescu (pirmasis vadovavo Rumunijos komunistų partijai 1945–54 ir 1955–65, antrasis – nuo 1965) ėmė vykdyti savarankiškesnę užsienio politiką: per SSRS ir Kinijos konfliktą buvo palaikoma Kinija, bandyta suartėti su Vakarais (ypač Prancūzija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis). Iš dalies liberalizuotas režimas; iš kalėjimo paleisti politiniai kaliniai, reabilituotos kai kurios J. Stalino laikotarpio aukos, sušvelninta mokslo ir literatūros kontrolė, skatinta nacionalinės istoriografijos plėtra, leista privačių namų statyba ir kita. 1967 Rumunija nenutraukė diplomatinių santykių su Izraeliu, 1968 atsisakė dalyvauti karinėje invazijoje į Čekoslovakiją (ir net viešai pasmerkė invaziją). Iki 9 dešimtmečio pradžios gana sparčiai plėtota pramonė (1981 sudarė 55,7 % nacionalinių pajamų), Rumunija tapo industrine šalimi.
Nicolae Ceauşescu (viduryje, pasisukęs šonu) ir kiti komunistinės Rumunijos vadovai smerkia Varšuvos sutarties kariuomenės įsiveržimą į Čekoslovakiją (Bukareštas, 1968 08 21)
Nicolae Ceauşescu sveikina rumunus su naujaisiais metais (1977 01 01)
Po 1971 vizitų į Kiniją ir Šiaurės Korėją N. Ceauşescu politinė linija pasikeitė: dalinė liberalizacija baigėsi. Įvestas gana griežtas policinis vadinamojo dinastinio socializmo režimas su stipriu asmenybės kultu, lyderio šeimos nariai užėmė daugelį atsakingų pareigų. N. Ceauşescu ėmėsi įgyvendinti milžiniškus ir ambicingus pramonės projektus investuodamas didžiules lėšas, pasiskolintas iš Vakarų šalių. Užsienio skoloms labai išaugus (1981 jos sudarė 9,5 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių) N. Ceauşescu ėmėsi priešingos politikos: siekė bet kokia kaina grąžinti visas skolas (ir jas iki 1989 grąžino). Toliau plėtojant pramonę buvo skatinamas eksportas (ir gyventojams reikalingų maisto produktų), importas griežtai ribojamas atsisakant net vaistų importo. 9 dešimtmetyje SSRS prasidėjus M. Gorbačiovo pertvarkai N. Ceauşescu reformų galimybę griežtai atmetė, todėl režimas tapo izoliuotas.
Pokomunistinis laikotarpis
1989 komunistiniams režimams žlugus daugumoje Varšuvos pakto šalių, N. Ceauşescu bandė priešintis šiai tendencijai ir toliau laikytis savo nepopuliarios politikos. 1989 gruodžio viduryje šalies miestuose prasidėjo antivyriausybinės demonstracijos, kurios peraugo į sukilimą. Prie jo prisidėjo ir Rumunijos kariuomenė. N. Ceauşescu bandė bėgti iš Bukarešto, buvo laikinosios vyriausybės suimtas, nedelsiant nuteistas ir kartu su žmona Elena sušaudytas. Per 1989 12 įvykius žuvo apie 1000 žmonių.
Valdymą perėmė Nacionalinio gelbėjimo fronto taryba, kurią sudarė plati buvusių komunistų ir nekomunistų koalicija. 1990 05 įvyko daugiapartiniai parlamento ir prezidento rinkimai. Juos laimėjo Nacionalinio gelbėjimo frontas ir jo lyderis I. Iliescu. Jis vengė radikalių reformų ir staigaus perėjimo prie rinkos ekonomikos. 1991 prasidėjusi privatizacija buvo labai korumpuota, užsienio investuotojams trukdyta joje dalyvauti.
1991 referendumu patvirtinta nauja konstitucija. 1992 parlamento rinkimus laimėjo I. Iliescu vadovaujamas Demokratinis nacionalinio gelbėjimo frontas (atskilęs nuo Nacionalinio gelbėjimo fronto, vėliau pervadintas Socialdemokratų partija). Rumunijos BVP ir eksportas kelerius metus smuko, buvo didelė infliacija, nedarbas, nebuvo užsienio investicijų. Daugumos gyventojų gyvenimo lygis labai pablogėjo, išryškėjo didelių socialinių kontrastų. 1994–95 ūkio raida stabilizavosi, užsienio investicijų ėmė sparčiai daugėti. I. Iliescu siekė glaudesnių santykių su Vakarais. Dar 1993 Rumunija pareiškė norą tapti NATO nare, 1994 pirmoji su NATO pasirašė Partnerystės vardan taikos programą, 1993 pasirašytas susitarimas dėl asocijuotos narystės Europos ekonominėje bendrijoje (įsigaliojo 1995). 1995 Rumunija pateikė prašymą dėl narystės Europos Sąjungoje (ES). Spaudžiant Vakarams ir po ilgų derybų normalizuoti santykiai su Vengrija: 1996 pasirašyta Supratimo, bendradarbiavimo ir geros kaimynystės sutartis.
1996 parlamento rinkimus laimėjo opozicinių partijų (liberalų, krikščionių demokratų ir žaliųjų) koalicija – Demokratinės Rumunijos konvencija, prezidento rinkimus – jos vadovas E. Constantinescu. Per 1999 NATO karinę kampaniją prieš Jugoslaviją Rumunija (nepaisydama Jugoslavijai palankios viešosios nuomonės) leido NATO naudotis savo oro erdve, o Rusijai, norinčiai padėti Jugoslavijai, to neleido (tokia Rumunijos pozicija pagreitino jos integraciją į NATO).
2000 prezidentu vėl išrinktas I. Iliescu, o Socialdemokratų partija suformavo koalicinę vyriausybę (ministras pirmininkas Adrianas Nastase). Atnaujintos anksčiau kuriam laikui sustabdytos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje. 2002 įsteigta nepriklausoma teisinė institucija kovai su korupcija – Nacionalinė antikorupcijos prokuratūra (Parchetul Naţional Anticorupţie; 2005 pertvarkyta į Nacionalinę antikorupcijos direkciją). Po 2001 09 11 teroro aktų Rumunija įsitraukė į NATO karinę antiteroristinę kampaniją kaip faktinė sąjungininkė. 2004 Europos Komisija pripažino Rumunijai funkcionuojančios rinkos ekonomikos statusą.
2004 Rumunija tapo NATO nare, 2007 įstojo į Europos Sąjungą. Iki 2008 šalies ūkio plėtra buvo viena sparčiausių tarp ES narių. Prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė stipriai paveikė Rumunijos ūkio raidą (2009 BVP smuko 8–9 %). 2004 Rumunijos prezidentu išrinktas liberalų ir demokratų remiamas T. Băsescu (2007 04–05 dėl apkaltos suspenduotas, 2009 perrinktas); šios partijos formavo koalicines vyriausybes.
2011 Rumunijos ekonominis nuosmukis baigėsi, o 2013–17 BVP vėl augo 3-7 % per metus, tačiau gerokai išaugo užsienio skola (2011 sudarė 27,3 % BVP). 2012 pradžioje kilo smarkūs protestai prieš taupymo priemones, t. p. sveikatos reformą; jie privertė atsistatydinti ministrą pirmininką Emilį Bocą. 2012 parlamento rinkimus laimėjo Socialliberalų sąjunga, 2016 – vėl socialdemokratai. Nuo 2013 Nacionalinė antikorupcijos direkcija sėkmingai ištyrė tūkstančius korupcinių bylų (2016 03 duomenimis, ja pasitikėjo 59,8 % Rumunijos gyventojų). 2017 pradžioje vyriausybei pabandžius antikorupcinius įstatymus sušvelninti kilo didelio masto protestų banga, sutraukusi į demonstracijas šimtus tūkstančių žmonių. Nauji protestai kilo 2018 08 (prie jų gausiai prisijungė ir Rumunijos diaspora) – protestuojama prieš tolesnius socialdemokratų vyriausybės bandymus švelninti antikorupcinius įstatymus, Nacionalinės antikorupcijos direkcijos generalinės prokurorės Lauros Codruțos Kövesi pašalinimą iš posto ir kita. 2016 Rumunijos teritorijoje buvo dislokuotos NATO raketų gynybinės sistemos, nuo 2017 Rumunija skiria 2 % BVP gynybos išlaidoms. Rumunijos prezidento pareigas nuo 2014 12 eina buvęs liberalų vadovas Klausas Iohannis (2019 11 perrinktas). 2019 11 sudaryta Nacionalinės liberalų partijos mažumos vyriausybė (ministras pirmininkas Ludovicas Orbanas). Po 2020 12 parlamento rinkimų sudaryta dešiniojo centro partijų (Nacionalinė liberalų partija, USR‑PLUS, Demokratinė Rumunijos vengrų sąjunga) koalicinė vyriausybė; ministras pirmininkas Florinas Cîțu.
Jungtinių Tautų narė nuo 1955.
L: D. Chirot Social Change in a Peripheral Society: the Creation of a Balkan colony New York 1976; H. H. Stahl Traditional Romanian Village Communities: The Transition from the Communal to the Capitalist Mode of Production Cambridge 1980; Istorija Rumynii Moskva 2005; I. Bulei A History of Romania Bucharest 2007.
894
Rumunijos konstitucinė santvarka
Rumunijos partijos ir profsąjungos
Rumunijos ginkluotosios pajėgos