Rùsijos dail
Seniausių laikų dailė
Seniausi rasti Rusijos dailės kūriniai yra iš vėlyvojo paleolito archeologinių vietovių (Kostionkų‑Borševo stovyklos, Gagarino, Malta, Kapovos urvas, kitos). Rasta moterų pavidalo figūrėlių, gyvūnų skulptūrinių atvaizdų, uolų piešinių, papuošalų. Neolito laikotarpiu kurta dekoruota keramika, žvėrių figūrėlės, skulptūriniu dekoru puošti medžio dirbiniai (Gorbunovo durpynas). Eneolite ir bronzos amžiuje paįvairėjo keramikos ornamentika, sukurta reljefais dekoruotų akmeninių stelų, žalvarinių dirbinių. Maikopo pilkapyje (Maikopo kultūra) rasta auksinių jaučių figūrėlių, gyvūnų atvaizdais raižytų sidabrinių indų. 8 a. pr. Kr.–pirmaisiais amžiais po Kristaus skitų gyventose srityse plito žvėrinio stiliaus papuošalai, kurti dekoruoti ginklai. Pirmame tūkstantmetyje po Kristaus Rusijos europinės dalies miškų zonoje buvo paplitę baltų tautų papuošalai (daugiausia segės, puoštos spalvotu emaliu) ir finougrų tautoms būdingos fibulos su pakabučiais. Iki 10 a. Rusijos miškų zonoje įsikūrę slavai šventyklose statė stulpų pavidalo dievų statulas.
10–13 amžiaus dailė
Pirmasis iš metraščių žinomas Rusijos dailininkas Alimpijus (m. 1114) kūrė ikonas, mozaikas ir kita. 10–13 a. kurtos freskos, mozaikos, ikonos, knygų miniatiūros, taikomosios dailės dirbiniai; dailėje pynėsi bizantiškosios ir vietinės tradicijos. Naugardo mokyklos 12 a. meistrų kūriniams būdinga Bizantijos, Kijevo Rusios dailės bruožai, psichologizmas, šviesos blyksniai. Itin meniška buvo Vladimiro‑Suzdalės mokyklos (12 a.–13 a. pradžia) atstovų tapyba ir dekoratyvinė skulptūra. Plito spalvotais emaliais, juodinimo, filigrano technika dekoruoti juvelyriniai dirbiniai, medžio drožyba. 13 a. pabaigoje pradėjo klostytis rusų nacionalinė dailė.
14–15 amžiaus dailė
14 a. antroje pusėje–15 a. Naugarde (nuo 1999 Didysis Naugardas) klestėjo sienų ir ikonų tapyba (freskoms būdinga miesto istorijos tematika, raiškios linijos, aiškūs siluetai, grynos spalvos), knygų miniatiūros. Naugardo mokykla turėjo įtakos Pskovo mokyklai (klestėjo 14–15 amžius).
Teofano Graiko (?) Švč. Dievo Motinos užmigimas (tempera, 1392, Tretjakovo galerija Maskvoje)
Maskvoje ir jos apylinkėse (Maskvos mokykla) kūrė Teofanas Graikas, Prochoras Gorodecietis (14 a. pabaiga–15 a. pradžia), Daniilas Juodasis (14 a. 6 dešimtmetis–1427 ar 1428), A. Rubliovas; pastarojo kūryba turėjo daug įtakos vėlesnei Rusijos religinei dailei. 15 a. antroje pusėje Maskva tapo Rusijos meno centru. Viduramžiais ikonų ir freskų tapytojai, auksakaliai, sakralinės ir dekoratyvinės dailės kūrėjai (Amvrosijus, kiti) mokėsi, gyveno ir dirbo vienuolynuose (tradicija mokytis dailės pas ikonų tapytojus išliko iki 20 a. pradžios). 15 a. sukurta nemažai skulptūros kūrinių: paspalvintų medinių reljefinių ikonų; akmeninių reljefų sukūrė V. Jermolinas (m. tarp 1481 ir 1485). 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje garsėjo ikonų ir freskų tapytojo Dionisijaus ir jo mokinių bei sekėjų kūryba. Sukurta iškilmingų subtilaus kolorito ikonų, sieninės tapybos kompozicijų (Feraponto vienuolyne prie Možaisko).
16–17 amžiaus dailė
16 a. tapyboje atsirado alegoriškumo, susidomėta istoriniais siužetais. Plito iliustruotos rankraštinės knygos (centrai – Naugardas, Maskva, Sergijev Posadas). Pradėjo klostytis knygų grafika: 1564 I. Fiodorovas su P. Mstislavecu išspausdino pirmąją datuotą Rusijos knygą Apaštalas su medžio raižinių iliustracijomis. 16 a. pabaigoje–18 a. pradžioje plito su ikonų tapybos tradicijomis susiję reprezentaciniai portretai parsūnos. 17 a. dailė tapo demokratiškesnė. Padaugėjo dailininkų, jie dažnai burdavosi į arteles. Vis dar vyravo ikonų tapyba, toliau plėtota ir monumentalioji dailė. Šioje atsirado įvairesnių siužetų, ankstenį ekspresyvumą, personažų individualizavimą, psichologizavimą pakeitė naratyvumas, kasdienybės detalių vaizdavimas (Švč. Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboro Maskvos kremliuje sienų tapyba, 1642–43).
miniatiūra Apaštalas Lukas (I. Birevo evangelija iš Švenčiausiosios Trejybės, arba Šv. Sergijaus, vienuolyno, 1531, Rusijos nacionalinė biblioteka Maskvoje)
evangelijos aptaisai (1571, Ginklų rūmai Maskvoje)
dubuo iš Solvyčegodsko (emalis, 17 a. pabaiga, Ginklų rūmai Maskvoje)
17 a. viduryje meninis gyvenimas susitelkė Ginklų rūmuose. Čia gaminti ginklai, brangenybės, namų apyvokos reikmenys, dirbo Rusijos ir užsienio ginklininkai, juvelyrai, kitų sričių meistrai. 17 a. antroje pusėje meniškos sienų tapybos sukūrė Jaroslavlio ir Kostromos ikonų tapytojai, jie dirbo ir Rostove, Maskvoje, Vologdoje, kitur (Prisikėlimo cerkvės Rostove freskų ciklas, 17 a. 8 dešimtmetis). 17 a. skulptūroje pasireiškė baroko tendencijos. Žymus 17 a. dailininkas – S. Ušakovas, jo kūriniams būdinga erdvinio vaizdo pradmenys, šešėliavimas; jis parašė veikalą apie tapybą (apie 1667).
18–19 amžiaus dailė
18 a. pradėjo plisti savitas rusų kultūros reiškinys – baudžiauninkų kūryba. Nelaisvėje gimę gabūs vaikai šeimininkų buvo atiduodami mokytis menų (dailės, dainavimo, baleto), o išgarsėję jie galėdavo net išsipirkti laisvę. Tokia veikla itin garsėjo grafas P. Šeremetjevas; garsiausias dailininkas iš jo baudžiauninkų – I. Argunovas. Jis tapo vienu žymiausių Rusijos 18 a. antros pusės portretistų, nutapė ne tik grafo P. Šeremetjevo ir jo artimųjų, bet ir imperatorienės Jelizavetos portretus; savo dirbtuvėje mokė dailės baudžiauninkus (A. Losenko).
Petro I valdymo laikotarpiu (1682–1725) Rusijos dailėje vienu metu plito vakarietiško renesanso, baroko ir klasicizmo įtaka, t. p. Šviečiamojo amžiaus idėjos. Rusijoje kūrė daug užsienio dailininkų (A. Roslinas). 1757 įkurta Peterburgo dailės akademija (ir dailės mokymo, ir meninio gyvenimo organizatoriaus monopolinį vaidmenį ji išlaikė iki 20 a. pradžios). Klostėsi pasaulietinė dailė (A. Matvejevo, I. Nikitino, I. Argunovo tapyti portretai, italų kilmės B. C. Rastrelli skulptūriniai portretai). 18 a. antros pusės dailei būdinga klasicizmo, realizmo, sentimentalizmo bruožai (D. Levickio, F. Rokotovo, V. Borovikovskio tapyba, F. Šubino skulptūros). Istorinių kompozicijų nutapė A. Ivanovas (apie 1776–1848), A. Losenko, G. Ugriumovas (1764–1823), buitinio žanro paveikslų – I. Firsovas (apie 1733–po 1785), P. Fedotovas, A. Venecianovas ir jo mokiniai bei sekėjai (vadinamoji Venecianovo mokykla), peizažų – S. Ščedrinas, M. Ivanovas (1748–1823). Miesto peizažo pradininku laikomas F. Aleksejevas, 18 a. pabaigoje–19 a. pirmame ketvirtyje tapęs daugiausia Sankt Peterburgo vaizdus.
Klasicistinė skulptūra buvo glaudžiai susijusi su architektūra (M. Kozlovskio, I. Prokofjevo statulos, F. Gordejevo, ukrainiečių kilmės I. Martoso antkapiniai paminklai, F. Ščedrino, V. Demuto‑Malinovskio skulptūrinis dekoras; prancūzo É.‑M. Falconet, M. Kozlovskio, I. Martoso, B. Orlovskio skulptūriniai paminklai). Provincijoje pradėjo kurtis dailės privačios mokyklos. Pirmoji jų – Arzamaso tapybos mokykla – 1802–62 veikė Arzamase (Žemutinio Naugardo sritis). Joje plėtota akademizmo, sumišusio su Rusijos provincialiu romantizmu, stilistika. Dauguma dailininkų mokėsi pas ikonų tapytojus. Pas tėvą ir dėdę ikonų tapytojus mokęsis V. Borovikovskis tapo žymiu 18 a.–19 a. pirmo ketvirčio portretistu (tapė romantiškus, svajingus moterų portretus, sukūrė Rusijos carų portretų ciklą).
M. Kozlovskij. Amūras su strėle (marmuras, 1797, Tretjakovo galerija Maskvoje)
19 a. pirmoje pusėje greta klasicizmo plito romantizmas (O. Kiprenskio, V. Tropinino, vieno žymiausių 19 a. tapytojų K. Briullovo vėlyvojo kūrybos laikotarpio portretai). Itin didelio pasisekimo sulaukė K. Briullovo akademistinis su romantizmo bruožais istorinis paveikslas Paskutinė Pompėjos diena (1830–33), nutapytas grafo A. Demidovo užsakymu Italijoje ir 1834 atvežtas į Rusiją. Garsėjo armėnų kilmės marinistas I. Aivazovskis, kuris tapė akademistinius su romantizmo bruožais paveikslus (vienas dažniausiai 19 a. kopijuotų ir itin dažnai sovietų laikotarpiu reprodukuotų paveikslų – Devintoji banga 1850).
virdulys (sidabras, medis, auksavimas, 1826, Rusų muziejus Sankt Peterburge)
I. Kramskoj. Mina Moisejevas (aliejus, 1882, Rusų muziejus Sankt Peterburge)
1863 iš užsienio grįžusio G. Miasojedovo (1834–1911) iniciatyva pagal prerafaelitų ir kitų dailininkų brolijų pavyzdžius susibūrė Dailininkų artelė. Jos nariai – Peterburgo dailės akademijos absolventai, kurie metė akademiją, nes baigiamajam paveikslui tapyti norėjo rinktis aktualias temas, o ne mitologinį siužetą. 1870 jie tapo Kilnojamųjų dailės parodų draugija (peredvižnikais; veikė iki 1923); žymiausi dailininkai: V. Perovas, I. Kramskojus (ir organizatorius), V. Polenovas, N. Jarošenko (1846–98), V. Makovskis, V. Vasnecovas. Peredvižnikai susikoncentravo į socialines problemas, švietėjiškus uždavinius, siekė, kad dailės parodos būtų rengiamos ne tik Sankt Peterburge, bet ir provincijoje.
Peizažus kūrė A. Savrasovas, I. Šiškinas, A. Kuindži, F. Vasiljevas, vadinamuosius nuotaikos peizažus – Kybartuose gimęs I. Levitanas. Saviti bataliniai V. Vereščiagino, istoriniai V. Surikovo, I. Repino paveikslai, žymūs M. Antokolskio skulptūros kūriniai. A. Archipovo, A. Riabuškino, M. Nesterovo paveiksluose atskleistos rusų nacionalinio charakterio ypatybės. Vėliau kai kurie peredvižnikai dėstė Peterburgo dailės akademijoje, perėjo į kitas dailininkų organizacijas, draugijas.
M. Nesterov. Įstojimas į vienuolyną (aliejus, 1898, Rusų muziejus Sankt Peterburge)
20 amžiaus dailė
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pradėjo klostytis naujos meninės tendencijos, kūrėsi įvairios dailininkų organizacijos, draugijos (Rusų dailininkų sąjunga skleidė modernesnio, kūrybiškesnio realizmo principus). 1898–1904 ir 1910–24 veikė draugija Meno pasaulis, kuri savo veiklą pradėjo kaip Sankt Peterburgo gimnazistų savišvietos ratelis (organizatoriai D. Filosofovas, 1872–1940, S. Diagilevas, A. Benua ir kiti), o vėliau išsirutuliojo į vieną įtakingiausių meninių grupuočių. Draugija skleidė menas menui idėjas, kovojo už meninės kūrybos autonomiškumą, priešinosi akademizmo, peredvižnikų principams; būdinga moderno, simbolizmo, neoromantizmo, neoklasicizmo stilių apraiškos. Draugijos narių kūryba išsiskyrė naujovėmis tapyboje, grafikoje, dekoratyvinėje dailėje (K. Somovo, A. Benua, N. Rericho, M. Dobužinskio, J. Lansere, grafikų A. Ostroumovos‑Lebedevos, I. Bilibino, S. Čechonino, scenografų A. Golovino, 1863–1930, L. Baksto ir kitų kūriniai). Impresionizmo bruožų turi I. Grabario, iš dalies – V. Serovo portretai. Savitas reiškinys – M. Vrubelio simbolizmas (molbertinė, sienų tapyba, akvarelė, keramika, grafika).
Simbolizmo, moderno tendencijos reiškėsi ir realistinėje skulptorių A. Golubkinos (dekoratyvinė skulptūra Banga / Plaukikas 1901, Maskvos dailės teatro eksterjere), S. Volnuchino (1859–1921; I. Fiodorovo paminklas Maskvoje, 1909), A. Matvejevo (V. Borisovo-Musatovo antkapinis paminklas Tarusoje, 1912), N. Andrejevo (N. Gogolio paminklas Maskvoje, 1909), R. Bacho (1859–1933; A. Puškino paminklas Carskoje Selo, dabar Puškinas, 1899), iš dalies – S. Erzios, S. Konenkovo kūryboje. Savamokslio P. Trubeckojaus skulptūrose ryšku intymizmo tendencijos, M. Rosso įtaka (Levas Tolstojus ant žirgo 1899, F. Šaliapino portretas, 1900, Aleksandro III paminklas, 1909).
1906–07 neeiliniu organizatoriaus talentu pasižymėjęs S. Diagilevas Vakarų Europoje organizavo rusų tapybos parodas, Paryžiuje pradėjo rengti rusų muzikos koncertus, kurie išsirutuliojo į Rusų sezonų renginius. Jie išpopuliarino Europoje ir visame pasaulyje šiuolaikinę rusų muziką, baletą, scenografiją, dailę, madą; statyti ir apipavidalinti spektaklius kvietė Vakarų Europoje dar nepripažintus rusų kompozitorius, dailininkus (L. Bakstą, A. Benua, N. Gončiarovą), t. p. užsieniečius (A. Derainą, G. Ballą, P. Picasso, G. Rouault).
20 a. pradžioje kūrėsi įvairios dailininkų grupuotės. 1907 Maskvoje veikusioje Žydrosios rožės parodoje dalyvavo A. Arapovas (1876–1949), N. Krymovas, P. Kuznecovas, broliai Vasilijus (1875–1943) ir Nikolajus (1874–1962) Milioti, N. Sapunovas, M. Sarianas, S. Sudeikinas, P. Utkinas (1877–1934) ir kiti (dauguma jų – V. Serovo ir K. Korovino mokiniai); ryškiausias ir talentingiausias atstovas – V. Borisovas‑Musatovas. Po šios parodos grupuotė eksponavo savo kūrinius žurnalo Zolotoe Runo parodose, 1908 ir 1909 jose dalyvavo ir užsieniečiai H. Matisse’as, G. Braque’as, A. Derainas, K. van Dongenas, M. Vlaminckas ir kiti. Grupuotės narių kūriniams būdinga impresionizmo, prancūzų dailininkų grupuotės Nabis (labai populiarios Rusijoje) estetizmo, gyvenimo teatralizacijos, retrospektyvaus svajingumo tendencijos.
1908–32 Rusijos dailėje reiškėsi avangardizmas; skiriamos 5 jo srovės (Rusijos meno specifinis indėlis į pasaulinę modernizmo istoriją): neoprimityvizmas, lučizmas (rajonizmas – savitas futurizmo ir abstrakčiosios dailės junginys), kubofuturizmas, suprematizmas (K. Malevičiaus geometrinės pakraipos abstrakcionizmas) ir konstruktyvizmas (V. Tatlinas, A. Rodčenko, N. Gabo, A. Pevsneris ir kiti). Pradžią avangardizmui padarė M. Larionovo ir N. Gončiarovos (jų kūryba siejama ir su lučizmu bei kubofuturizmu) plėtotas neoprimityvizmas, kuris iš dalies buvo susijęs su vokiečių ekspresionizmu. 1910–17 veikusios dailininkų modernistų grupuotės Būgnų valetas (įkūrė M. Larionovas su N. Gončiarova ir D. Burliuku) kūryboje vyravo neoprimityvistinė kryptis (ryškiausi – M. Larionovo kūriniai), reiškėsi ir postimpresionizmo, fovizmo tendencijos, kubizmo užuomazgos. Iki 1917 surengtos 6 šios grupuotės parodos, kuriose dalyvavo A. von Jawlensky, V. Kandinskis, V. Roždestvenskis (1884–1963), A. Lentulovas, R. Falkas, M. Rodionovas (1885–1956), N. Altmanas, I. Kliunas (tikr. Kliunkovas, 1873–1943), A. Osmiorkinas, V. Tatlinas, M. Chagallas, O. Rozanova, A. Exter, N. Udalcova, K. Malevičius ir kiti, t. p. užsieniečiai G. Braque’as, R. Delaunay, F. Léger, H. Matisse’as, P. Picasso, P. Signacas, A. Gleizes’as ir kiti. 1911 Būgnų valeto parodoje eksponuotas N. Gončiarovos ciklas Evangelistai (1910) sukėlė Rusijoje negirdėtą precedentą ir buvo cenzūros pašalintas iš parodos (religinės dailės kūriniai pirmąkart eksponuoti pasaulietinėje parodoje, o ne cerkvėje). D. Burliuko kūryba buvo ganėtinai eklektiška, joje susipynė impresionizmo, simbolizmo, neoprimityvizmo, kitų stilių apraiškos. Iniciatyvą grupuotėje perėmus P. Končialovskiui, I. Maškovui ir A. Kuprinui, M. Larionovas, N. Gončiarova ir D. Burliukas su bendraminčiais pasitraukė ir surengė avangardistų parodas Asilo uodega (1912; Asilo uodega), Taikinys (1913) ir kitas. M. Larionovas ir N. Gončiarova iki 1915 (kai išvyko gyventi į Paryžių) buvo Rusijos avangardinio meninio gyvenimo lyderiai. Vėliau jais tapo K. Malevičius, P. Filonovas ir kiti. K. Malevičiaus suprematistiniai kūriniai, teoriniai straipsniai laikraštyje Anarchija, kiti veikalai turėjo daug įtakos Rusijos meniniam gyvenimui, K. Malevičius tapo vienu įtakingiausių meninių lyderių. Vitebske ir Leningrade susiformavo daug jo sekėjų mokyklų (grupuotė Supremus, nariai A. Exter, L. Popova, O. Rozanova, I. Kliunas, I. Puni ir kiti). Jo mokinys ir sekėjas E. Lisickis naudojo suprematistinę sistemą, papildė ją aksonometrijos dėsniais. Poetės ir tapytojos J. Guro, dailininkių O. Rozanovos, N. Udalcovos, L. Popovos, A. Exter, V. Stepanovos kūryba turėjo daug įtakos pasaulinei moderniosios dailės istorijai. Rusijoje iš simbolizmo išaugęs futurizmo judėjimas pasižymėjo nuosaikesniu nei itališkasis charakteriu, nors nestokojo vitališkumo (futuristinių kūrinių sukūrė K. Malevičius, M. Larionovas, N. Gončiarova, P. Filonovas, A. Lentulovas, O. Rozanova; pastaroji iliustravo ir apipavidalino apie 20 futuristų knygų). Saikingai, bet autentiškai kubizmo patyrimą įsisavino Paryžiuje mokęsi N. Altmanas ir D. Šterenbergas.
Carinėje Rusijoje buvo labai stiprios mecenatystės tradicijos. Žymesni mecenatai: kolekcininkai broliai Piotras (1853–1912; 1905 padovanojo savo kolekciją Maskvos istorijos muziejui) ir Sergejus (1854–1936; užsakė savo gyvenamojo namo laiptinei H. Matisse’o pano Šokis ir Muzika 1910) Ščiukinai, I. Morozovas (1871–1921; kolekcijoje turėjo V. van Gogho, P. A. Renoiro, P. Picasso ir kitų kūrinių; savo rūmams dekoruoti užsakė M. Denis, A. Maillolio, P. Bonnard’o kūrinių), M. Morozovas (1870–1903), S. Morozovas (1861–1905), P. Tretjakovas (Tretjakovo galerija), S. Mamontovas (jo dvare Abramceve prie Maskvos veikė Abramcevo būrelis; keramikos dirbinių čia sukūrė S. Čechoninas, M. Vrubelis, plėtoti rusų liaudies amatai), M. Teniševa (1867–1928; su S. Mamontovu finansavo žurnalo Meno pasaulis leidybą, savo sodyboje Smolensko gubernijoje įsteigė Talaškino amatų mokyklą – stalių, medžio raižybos ir dekoravimo, keramikos, audimo dirbtuves). 1918 privačios kolekcijos buvo nacionalizuotos. Jusupovų, Stroganovų, Šuvalovų, Šeremetjevų, S. Ščiukino ir I. Morozovo kolekcijos papildė Ermitažo, Puškino vaizduojamosios dailės muziejaus rinkinius.
Po Spalio perversmo (1917) Rusijoje suklestėjo agitacinis menas: kurti socialiai angažuoti, politines idėjas propaguojantys kūriniai (bet dauguma jų buvo aukštos meninės kokybės). Labiausiai garsėjo agitacinių traukinių, laivų (išliko tik negausi dokumentacija) dekoras. Kurtas agitacinis porcelianas: N. Sujetino (1897–1954), S. Čechonino, K. Malevičiaus, V. Tatlino, A. Ščekatichinos‑Potockajos (1892–1967), M. Lebedevos (1895–1942) ir kitų kūriniai. 1919–22 kurti satyriniai plakatai ROSTA langai.
Tuo laikotarpiu kūrusių V. Kandinskio, M. Chagallo, P. Filonovo kūryba siejama su ekspresionizmu. Labai kritikuotas (daugiausia konstruktyvistinės pakraipos menininkų) V. Kandinskis 1921 išvažiavo dėstyti į Bauhausą, vėliau tapo vienu įtakingiausių viso pasaulio avangardo menininkų. M. Chagallo, 1914–22 gyvenusio Rusijoje (1907–09 mokėsi Peterburgo dailės akademijoje), absurdo, grotesko vaizdinių kupinoje vizionieriškoje kūryboje ryšku siurrealizmo užuomazgos. P. Filonovas, siekdamas skrupulingo išbaigtumo, analitiniu metodu tapė milžiniško formato paveikslus. Dailininko ir rusų avangardo teoretiko V. Markovo knygos Velykų salos menas (Iskusstvo ostrova Paschi 1914) ir Negrų menas (Iskusstvo negrov 1919) buvo išleistos tik po jo mirties (pripažinimo sulaukė tik 20 a. pabaigoje– 21 a. pradžioje Vakaruose). V. Tatlinas iki 1913 tapė, vėliau susidomėjo konstruktyvistinėmis, utilitaristinėmis idėjomis, projektavo buitinius gaminius, tapo vienu sovietinio dizaino pradininkų. Jo idėjas perėmė ir toliau plėtojo A. Rodčenko, V. Stepanova, broliai Georgijus ir Vladimiras Stenbergai, kiti dailininkai. Konstruktyvizmas reiškėsi knygos mene (A. Rodčenko apipavidalinta V. Majakovskio knyga Apie tai / Pro ėto 1923), brolių Stenbergų ir A. Lavinskio kino filmų plakatuose, smulkiojoje (agitacinėje) architektūroje: laikraščių kioskų, tribūnų, nešiojamų vitrinų, radioaparatų ir kitų objektų projektuose (išsiskiria latvio G. Klucio kūriniai). Neoklasicistinę kryptį plėtojo Meno pasaulio jauniausios kartos dailininkai B. Grigorjevas (1886–1939; jo portretai, figūrinės kompozicijos išsiskiria savitu grotesku, deformacija), V. Šuchajevas (1887–1973) ir A. Jakovlevas (1887–1938). K. Petrovo‑Vodkino neoklasicistinės pakraipos kūryboje buvo ir simbolizmo bruožų. 1925 Maskvoje buvo įkurta Dailinininkų molbertininkų draugija (OST; veikė iki 1931). Jos nariai (A. Deineka, J. Pimenovas, D. Šterenbergas, P. Viljamsas, A. Gončiarovas, 1903–79, B. Volkovas, 1900–70, ir kiti) kūrė įtaigias, plastiškai raiškias dinamiškas, savitai stilizuotas figūrines kompozicijas kaip atsvarą Revoliucinės Rusijos dailininkų asociacijos (AchRR, peredvižnikų tiesioginių sekėjų) tapybai, kurioje pirmenybė buvo skiriama švietėjiškai funkcijai, o ne plastinei raiškai. Stalinizmo epochoje OST dailininkų kūriniai susilaukė daug kritikos (buvo prisiminti 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje ir laikyti sektinais pavyzdžiais atšilimo laikotarpiu).
1932 buvo iškelta vieningo kūrybos metodo (besiremiančio liaudiškumo ir partiškumo principais) – socialistinio realizmo doktrina. Ji įsitvirtino ir ėmė veikti kaip visuotinai privaloma 1934 po SSRS Rašytojų suvažiavimo. Buvo panaikintos menininkų grupuotės, draugijos, bendrijos, kaip vienintelis įmanomas dailininkų susivienijimas buvo įkurta Rusijos (vėliau SSRS), dailininkų sąjunga, uždrausta stilistinė įvairovė (neva tęsiant klasikinio ir tariamai pažangaus 19 a. antros pusės meno tradicijas). Dailėje įsivyravo iliustratyvi siužetinė didaktika, akademistinė, natūralistinė vaizduosena, pirmenybė teikta figūrinei kompozicijai. Sukurtas pozityvaus, optimistiško, socializmo idealais, visuomeniniais interesais besivadovaujančio herojaus kultas.
Socialistinio realizmo metodu paveikslų nutapė A. Plastovas (vaizdavo valstiečių gyvenimą: Šienapjūtė, Rugiapjūtė, abu 1945, ciklas Kolūkinio kaimo žmonės 1951–65), T. Jablonskaja (1917–2005; 1958 Pasaulinėje Briuselio parodoje jos paveikslas Duona, 1949, įvertintas bronzos medaliu). Kukryniksų (M. Kuprijanovas, P. Krylovas, N. Sokolovas) kūriniai atspindi stalinistiniu laikotarpiu itin paplitusį brigadinį, kolektyvinį kūrybos pobūdį. Nuo 1924 jie trise kurdavo vieną kūrinį: politinės tematikos plakatus (ciklas TASS langams), karikatūras laikraščiams Pravda, Literaturnaja gazeta, satyriniam žurnalui Krokodil, iliustracijas knygoms, tapė paveikslus (daug jų karikatūrų buvo nukreiptos prieš abstraktųjį meną); sukūrė portretų, peizažų ir kiekvienas atskirai.
S. Lebedeva. Mergaitė su drugeliu (varis, 1936, Rusų muziejus Sankt Peterburge)
Socialistinio realizmo metodu skulptūrų sukūrė M. Manizeris (1891–1966; monumentãlios skulptūros metropoliteno stotelėms). V. Muchinos (1912–14 mokėsi Didžiosios lūšnos akademijoje Paryžiuje pas É. A. Bourdelle’į; patyrė ir kubizmo, futurizmo įtaką) modernizmo patirtis jos socialistinio realizmo skulptūroms suteikė gyvybingo, raiškaus plastiškumo; žymiausias kūrinys – skulptūrinė grupė Darbininkas ir kolūkietė (1937, sukurta pasaulinės parodos Paryžiuje 1937 SSRS paviljonui) vėliau tapo kino studijos Mosfilm simboliu. Daugelyje šio laikotarpio skulptūrų polinkis į literatūriškumą, siužetiškumą užgožė skulptūros specifiką. Plastiškai raiškių kūrinių sukūrė P. Trubeckojus, A. Matvejevas, S. Lebedeva.
6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmečio pradžioje, atšilimo metais, bandyta socialistinio realizmo principus liberalizuoti (vadinamasis chruščiovinis atšilimas). 6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmetyje tapyboje susiklostė rūstusis stilius (atstovai N. Andronovas, 1929–97, P. Nikonovas, g. 1930, V. Popkovas, G. Korževas, 1925–2012, D. Žilinskis, V. Ivanovas, g. 1924, P. Ossovskis, 1925–2015, T. Salachovas ir kiti). G. Korževas iš rusų dailininkų išsiskyrė didžiulio formato, kinematografiškais paveikslais (Komunistai 1960, Karo apdeginti 1967). 8 dešimtmetyje tapytojos N. Nesterova (g. 1944), T. Nazarenko tęsė autentiškesnio braižo, privataus gyvenimo išraiškos paieškas. Skulptorius E. Neizvestnas (1976 emigravo į Šveicariją, 1977 persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas) kūrė skulptūras iš bronzos ir betono. Žymiausias jo sovietinio laikotarpio kūrinys – Prometėjas Arteko pionierių stovykloje (1966; po vadinamosios pertvarkos pradėjęs lankytis Rusijoje 1996 sukūrė monumentą stalinistinio režimo aukoms atminti Sielvarto kaukė Magadane, paminklinę S. Diagilevo skulptūrą Permėje, 2007). Kiti žymesni sovietinio laikotarpio dailininkai: tapytojai D. Nalbandianas (1906–93, L. Brežnevo epochos vadinamojo dvaro dailininkas, vadintas pirmuoju politbiuro teptuku), P. Korinas, G. Nisskis (1903–87), A. Bubnovas (1908–64), skulptoriai N. Tomskis (I. Černiachovskio paminklo, stovėjusio dabartinėje V. Kudirkos aikštėje Vilniuje, autorius; 1993 paminklas demontuotas: skulptūra perduota Voronežui, pjedestalo fragmentai eksponuojami Grūto parke), J. Vučetičius ir kiti.
Gyvavo daug nonkonformistinės dailės susivienijimų. 5 dešimtmečio pabaigoje Leningrade įkurtas Elgetaujančių (neparsiduodančių) tapytojų ordinas (Orden niščenstvujuščich / neprodajuščichsia žyvopiscev), vėliau žinomas kaip Arefjevo ratas (vadovavo A. Arefjevas, 1931–78; 1956–59 ir 1965–66 kalėjo lageriuose, 1977 emigravo į Prancūziją). Maskvoje susiklostė vadinamasis neoficialusis menas. Vienas žymiausių jo atstovų O. Vasiljevas (1931–2013; nuo 1990 gyveno Niujorke) nuo 7 dešimtmečio pradžios daugiau kaip 30 m. su E. Bulatovu iliustravo knygas vaikams, taip užsidirbdamas pragyvenimui (Jungtinių Amerikos Valstijų laikotarpio jo kūryba artima fotorealizmui). V. Jankilevskio (nuo 1989 gyvena Niujorke, Paryžiuje ir Maskvoje) kūriniai (vienas svarbiausių – 8 dešimtmečio vadnamosios egzistencinės dėžės) daugelį metų nebuvo eksponuojami parodų salėse, tik trumpalaikėse parodose neįprastose erdvėse (Liaudies ūkio pasiekimų parodos Maskvoje Bitininkystės paviljone, 1975, privačiuose butuose). Kiti žymūs neoficialaus meno atstovai: estas Ü. Soosteris (1924–70; 1949–56 už dalyvavimą vadinamojoje antisovietinėje veikloje gyveno tremtyje Karagandoje), V. Siduras (1924–86; kūrė kompozicijas iš kanalizacijos vamzdžių, automobilių variklių detalių; ironiškai vadino jas grob‑art’u – karstų menu). 1975 Maskvoje įkurtas nepriklausomas susivienijimas Miesto grafikų komitetas (Gorkom grafikov); gyvenamojo namo rūsyje įrengtoje salėje vykdavo dailininkų nonkonformistų parodos.
8 dešimtmečio pabaigoje susiklostė vadinamasis Maskvos konceptualizmas (dailininkai N. Aleksejevas, g. 1953, I. Čiuikovas, g. 1935, gyvena Maskvoje, Kölne, I. Makarevičius, g. 1943, J. Jelagina, g. 1949, I. Kabakovas, A. Monastyrskis, V. Pivovarovas, D. Prigovas, 1940–2007, L. Rubinšteinas, g. 1947, kiti; grupuotė Kolektyviniai veiksmai, įkurta 1976, ir kitos); 1979 Pompidou nacionaliniame meno ir kultūros centre Paryžiuje surengta konceptualistų paroda Čiuikovas, Abramovas, Makarevičius. 1981 Maskvos konceptualistai pradėjo leisti Maskvos naujojo meno archyvą (Moskovskij archiv novogo iskusstva, MANI). Vienas žymiausių Maskvos konceptualizmo atstovų I. Kabakovas pradėjo vartoti terminą totalinė instaliacija (įtraukianti žiūrovą, paverčianti jį dalyviu, o ne stebėtoju); t. p. plėtojo vadinamąjį albumo žanrą (pavieniai lapai su tarpusavyje derančiais tekstais ir piešiniais).
I. Kabakov. Bendra virtuvė (fanera, aliejus, 1974; © LATGA / Bild‑Kunst, 2020)
Dailininkas ir poetas D. Prigovas (1986 buvo uždarytas priverstiniam gydymui į psichiatrinę ligoninę, išleistas įsikišus žymiems kultūros veikėjams) sukūrė koliažų, instaliacijų, performansų, nuo 2002 su sūnumi Andrejumi ir žmona Natalija (Prigov Family Group) rengė akcijas. 9 dešimtmečio pradžioje susiklostė menininkų konceptualistų judėjimas apt‑art (apartment art, angl. butų menas), pradininkas – N. Aleksejevas, kurio bute Maskvoje 1982 buvo surengta grupuotės Musmirė (Muchomor, įkurta 1978) paroda. Apt‑art’o atstovai N. Aleksejevo ir kituose butuose rengė trumpalaikes parodas, diskusijas, kuriose dalyvavo K. Zvezdočiotovas, J. Albertas (g. 1959, gyvena Kölne ir Maskvoje; 1987 įsteigė Avangardistų klubą / KLAVA), V. Zacharovas (g. 1959), G. Kizevalteris (g. 1955), M. Rošalis (1956–2007), V. Skersisas (g. 1956) ir kiti. Maskvos konceptualizmo klasikų ieškojimus tęsė 1987 įkurta grupuotė Inspekcija „Medicininė hermeneutika“ (P. Pepperšteinas, g. 1966, S. Anufrijevas, g. 1964, kiti).
20 a. 8 dešimtmetyje susiklostė vienas ryškiausių 20 a. antros pusės Rusijos meno reiškinių socartas – emocingas, intelektualus išsilaisvinimas iš socialistinio auklėjimo ir socialistinio realizmo dogmų, jis buvo tarsi postmodernizmo rusų nacionalinis variantas; kūriniuose mėgaujamasi sovietinės kultūros ženklais (raudonoji žvaigždė, pjautuvas ir kūjis, kita). Socarto pradininkai – kūrybinis duetas Komaras ir Melamidas (V. Komaras, g. 1943, ir A. Melamidas, g. 1945) 1972 privačiame bute Maskvoje įrengė instaliaciją‑kambarį Rojus (veikė iki 1973); nuo 1978 jie gyvena Niujorke (tarptautiniu mastu išgarsėjo 1994, sukūrę projektą Liaudies pasirinkimas). Kiti žymūs socarto atstovai: L. Sokovas (g. 1941; 1980 emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas), B. Orlovas (g. 1941; sukūrė vadinamojo Brežnevo baroko stiliaus paradinių biustų), A. Kosolapovas (g. 1943; nuo 1975 gyvena Niujorke; paveikslas Leninas Koka‑Kola 1982, bronzinių skulptūrų ciklas Mikis‑Leninas 1990, 2002–03). 8–9 dešimtmetyje neformali maždaug 50 jaunųjų architektų grupuotė (daugiausia Maskvos architektūros instituto absolventai, žymiausi – J. Avvakumovas, g. 1957, A. Brodskis, I. Utkinas, abu gimę 1955) laimėdavo tarptautinius konkursus, bet neturėjo galimybės realizuoti savo projektų. Juos architektai paversdavo grafikos kūriniais, instaliacijomis su daug citatų iš žymių dailės istorijos kūrinių (V. Tatlino, E. Lisickio, K. Malevičiaus ir kitų). Šis postmodernistinis meno reiškinys vadintas popierine architektūra.
V. Nemuchin. Kompozicija. Skiriama P. Cézanne’ui (bronza, 1985)
Leningrade susiklostė oficialiajam menui besipriešinanti grupuotė Naujieji dailininkai (1982 įsteigė T. Novikovas, 1958–2002, nariai O. Kotelnikovas, g. 1958, V. Ovčinikovas, 1951–96, I. Sotnikovas, g. 1961, kiti). 1980 T. Novikovas savo bute atidarė galeriją ASSA (veikė iki 1987), kurioje vykdavo ne tik parodos, bet ir vadinamojo paralelinio (eksperimentinio) kino filmų peržiūros, alternatyvios mados demonstravimai. Grupuotė glaudžiai bendradarbiavo su roko grupe Kino: apipavidalindavo jos koncertus, plokšteles; Kino muzikantai (V. Cojus, 1962–90, kiti) savo ruožtu užsiėmė daile. Naujųjų dailininkų aplinkoje susiklostė meninė kryptis nekrorealizmas, kurios atstovai inscenizuodavo muštynes Leningrado apylinkių miškuose, priemiestiniuose traukiniuose, privačiuose butuose, jas filmuodavo vienas nekrorealistų J. Jufitas (g. 1961); šie trumpametražiai filmai vėliau demonstruoti ir prestižiniuose užsienio muziejuose, kino festivaliuose. T. Novikovas 1989 įkūrė Naująją vaizduojamųjų menų akademiją, 1990 su S. Bugajevu (g. 1966, slapyvardis Afrika), I. Kuksėnaite (g. 1964), O. Turkina (g. 1961), V. Mazinu (g. 1958) įsteigė tarpdisciplininį žurnalą Kabinetas, tyrinėjantį šiuolaikinio meno santykį su mokslu, technika, pakitusiu istoriniu kontekstu.
20 amžiaus pabaigos–21 amžiaus pradžios dailė
S. Faibisovič. Prieš maudynes (aliejus, 1988)
20 a. pabaigos–21 a. pradžios Rusijos dailei būdinga stilistikos, žanrų, technikų, tematikos įvairovė. Akademistinę dailę kuria I. Glazunovas, A. Šilovas (g. 1943), Z. Cereteli. I. Glazunovas tapo slavofiliškus didžiulio formato paveikslus (Rusija, prabusk 1994, Saugok, Dieve, Rusiją 1999). Z. Cereteli, vienas kontroversiškiausių ir įtakingiausių Maskvos menininkų, Maskvoje sukūrė monumentų iš bronzos: Draugystė amžiams (1983), kompleksas nacizmo aukoms atminti (1996); 98 m aukščio paminklas Rusų laivyno 300‑osioms įkūrimo metinėms / Petras I (1997) – didžiausias Rusijoje ir vienas didžiausių pasaulyje. Slavofiliškos krypties skulptūrų (monumentų, paminklų) sukūrė V. Klykovas (1939–2006): Sergijui Radonežiečiui Radoneže (1987), Didžiajai kunigaikštienei Jelizavetai Fiodorovnai (1990), Kirilui ir Metodijui (1991, abu Maskvoje), Šv. Vladimirui Chersone (Ukraina, 1993), Petrui I Lipecke (1996), Iljai Muromiečiui Kalugoje (1998), Aleksandrui Neviškiui Kurske (2000).
F. Infante (g. 1943) su žmona N. Goriunova (g. 1944) nuo 1968 kuria vadinamuosius artefaktus – instaliacijas gamtoje; naudodami veidrodžius išgauna savitus simboliškus vaizdus, kuriuos nufotografuoja (Kombinatorika 1981–82, Šviesa-nulis-šešėlis 2002). O. Černyševa (g. 1962, gyvena Maskvoje ir Amsterdame) kuria instaliacijas, fotografijas, videomeną; kūriniai metaforiški, ryšku feministinė tematika (motinos ir dukters santykiai, kita). Šokiruojančiais, brutaliais performansais 20 a. 10 dešimtmetyje išgarsėjo O. Kulikas, dažniausiai jis vaizduodavo šunį (šis agresyvus maskuliniškumas buvo tarsi atsakas daugelį metų jėga bruktam sovietinio herojaus pozityvumui); vėliau susidomėjo transcendentinėmis teorijomis. V. Mamyševas‑Monroe (1969–2013) karikatūriškai, bet su dramatizmo gaida simuliavo garsią Rusijos aktorę L. Orlovą (1902–75); tariamai įkūnijo ir daug kitų žymių žmonių ir personažų (Jeanne’ą d’Arc, Leniną, E. Braun, A. Hitlerį, F. Dostojevskį, Mao Dzedongą, M. Monroe, M. Jacksoną, V. Putiną, Tutanchamoną, Budą, Gražiąją Vasilisą, Hamletą, Jėzų Kristų, kitus). Pasaulyje plačiai išgarsėjo grupuotės AES+F (1987–95 – AES) futuristinis, humoristinis projektas Ateities liudytojai. Islamiškasis projektas (1996–2003). Dailininkai A. Litvinas (g. 1967), A. Kallima, A. Osmolovskis (abu g. 1969), V. Alimpijevas (g. 1973), I. Korina (g. 1977), V. Logutovas (g. 1980), D. Ter‑Oganjanas (g. 1981), Inna Boguslavskaja ir kiti savo kūryboje priešinasi literatūriškumui, masinių komunikacijos priemonių kuriamiems paviršutiniškiems efektams. 2007 susibūrusi menininkų grupuotė Voina (Karas) garsėja konceptualiomis skandalingomis akcijomis, performansais, dažniausiai nukreiptais prieš Rusijos politinį režimą, cenzūrą.
Taikomoji dekoratyvinė dailė
Būdingiausios rusų liaudies dailės šakos yra dailieji audiniai, keramika, medžio drožiniai, nėriniai, tapyti buities reikmenys, kaulo, akmens, metalo, siuvinėti dirbiniai ir kita. Garsėjo polichromuoti majolikos ir fajanso dirbiniai (Gželės keramika), keraminiai Dymkovo žaislai, Jeleco nėriniai, Vologdos nėriniai. Kurta savita Permės skulptūra, originalūs lakštinės grafikos dirbiniai su didaktiniais užrašais (lubokas), tekstilės gaminiai (Ivanovo kartūnas), plėtota lako tapyba (Palecho miniatiūros), tapyba ant papjė mašė (Fedoskino miniatiūros, Mstioros miniatiūros), lentų (Gorodeco tapyba), iki šiol kuriami tapyti emalio dirbiniai (Rostovo emalis).
skrynelė (tapyta karna, 18 a. pirma pusė, Rusų muziejus Sankt Peterburge)
Taikomoji dekoratyvinė dailė iki šiol garsi porceliano dirbiniais. Sankt Peterburgo porceliano gamykloje (įkurta 1744 kaip Porceliano manufaktūra, nuo 2003 Imperatoriškoji porceliano gamykla; Peterburgo porcelianas) gaminami stalo indai, servizai, dekoratyvinės vazos, smulkioji plastika; 21 a. sukurta reprezentacinių indų rinkinių valstybinėms įstaigoms, bendrovių biurams, Sankt Peterburgo 300 m. jubiliejaus renginiams. Porceliano dirbiniai gaminami ir Dmitrovo porceliano fabrike (įkurtas 1766 Verbilkuose, Maskvos apskritis; Dmitrovo porcelianas), Likino‑Dulevo (Maskvos apskritis) porceliano fabrike (įkurtas 1832; Duliovo porcelianas). Pasaulyje pripažinti P. C. Fabergé šeimai priklausiusių juvelyrikos dirbtuvių (įkurtos 1842 Sankt Peterburge) prabangūs, meistriškai atlikti, originalūs dirbiniai.
Meno sklaida
Po 1988 Sotheby’s surengto pirmojo Rusijos šiuolaikinės tapybos aukciono šiuolaikinis rusų menas, labiausiai nonkonformistų dailė, tapo labai populiarus. I. Kabakovas tapo pasaulinio garso menininku. Ėmė kurtis naujos galerijos (1990 – Pirmoji galerija, Ridžina, Marato Gelmano galerija, 1992 – Aidan, 1993 – XL; visos Maskvoje). Po 1998 ekonominės krizės meninis gyvenimas atsigavo ir suklestėjo apie 2002, buvę nonkonformistai tapo neginčijamais klasikais. 20 a. 10 dešimtmetyje– 21 a. pradžioje rusų dailininkų radikalius ieškojimus rėmė galerininkas M. Gelmanas (g. 1960), dailės kritikai ir kuratoriai V. Miziano (g. 1957) bei J. Bakšteinas (g. 1945).
Iki pertvarkos egzistavusius dailės žurnalus – Iskusstvo, Tvorčestvo, Dekorativnoe iskusstvo, Junyj chudožnik – pakeitė kiti: Sankt Peterburge leidžiamas literatūros ir meno žurnalas Novyj Mir Iskusstva (nuo 1998), ArtChronika (nuo 1999), Pinakoteka (nuo 2003; dvikalbis žurnalas, skirtas Rusijos ir kurios nors kitos šalies kultūriniams ryšiams), artBest‑seller (nuo 2007). 1999 įsteigtas pirmasis valstybinis 20–21 a. menui skirtas muziejus – Maskvos šiuolaikinio meno muziejus. 21 a. pradžioje įkurta daug didelių privačių šiuolaikinio meno muziejų: aktualaus meno muziejus ART4.RU Maskvoje (2007), šiuolaikinio meno muziejus ir meno galerijos Erarta Sankt Peterburge (2010); veikia Šiuolaikinio meno centras M’ARS (Maskvoje), įvairūs fondai vizualiniams menams remti. Nuo 1996 Maskvoje rengiama tarptautinė fotobienalė, nuo 2005 – tarptautinė Maskvos šiuolaikinio meno bienalė.
Aukštosios mokyklos
Seniausia ir didžiausia aukštoji Rusijos dailės mokykla – Sankt Peterburgo Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institutas, kuris su Maskvos Surikovo akademiniu dailės institutu įeina į Rusijos dailės akademijos sudėtį. Dailininkai rengiami ir Maskvos Stroganovo pramoninės dailės akademijoje, Iljos Glazunovo Rusijos tapybos, skulptūros ir architektūros akademijoje, Maskvos universiteto Menų fakultete, kitur.
Lietuviai
Ginklų rūmuose Maskvoje dirbo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės medžio ir metalo meistrų. 19 a.–20 a. pradžioje Peterburgo dailės akademijoje mokėsi Kazimieras Jelskis, K. B. A. Kukevičius, Z. Petravičius, M. Podolinskis, B. M. Ruseckas, N. Silvanavičius, V. Slaveckis, V. Smakauskas, V. Vankavičius, J. Zenkevičius, J. Zikaras, A. V. Žametas, Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje – M. E. Andriolis, V. Slendzinskis, Štiglico technininio piešimo mokykloje Sankt Peterburge – V. Didžiokas, B. Didžiokienė, A. Galdikas, A. Jaroševičius, V. Jomantas, K. Sklėrius, A. Varnas, Dailei skatinti draugijos mokykloje Sankt Peterburge – P. Galaunė. 1909–10 M. K. Čiurlionis dalyvavo Rusų dailininkų sąjungos parodose Sankt Peterburge, 1911 Maskvoje, 1912 Sankt Peterburge buvo surengtos jo kūrybos parodos (1975 Tretjakovo galerijoje Maskvoje surengta 100‑osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms skirta paroda).
Per II pasaulinį karą Rusijos gilumoje gyveno ir kūrė V. Jurkūnas, A. Savickas, I. Trečiokaitė‑Žebenkienė, L. Vaineikytė (1908–97), P. Vaivada, S. Žukas ir kiti. Rusijoje sovietinių veikėjų paminklų sukūrė Rapolas Jakimavičius, G. Jokūbonis, Juozas Mikėnas, B. Pundzius, P. Vaivada, B. Vyšniauskas. SSRS dailės plėtotei įtakos turėjo lietuvių vitražistų, skulptorių, grafikų, tekstilininkų kūryba. Rusijos miestų visuomeniniuose interjeruose ir įvairių muziejų fonduose yra lietuvių dailininkų kūrinių (M. Levitan‑Babenskienės, D. Načiulienės, Z. Kalpokovaitės‑Vogėlienės gobelenų, B. Bružo, A. Garbausko, R. Gabrėnaitės, V. Jankausko, S. Kazimieraičio, K. Morkūno, A. Stoškaus vitražų, E. Antušienės, D. Antušo, E. Petraitienės keramikos). 1962–85 Rusijoje individualių parodų surengė J. Mikėnas, V. Jurkūnas, A. Makūnaitė, S. Krasauskas, J. Kuzminskis, A. Gudaitis, R. Gibavičius, A. Savickas, J. Švažas, J. Balčikonis, A. Ličkutė, V. Ciplijauskas, S. Jusionis, S. Veiverytė, B. Valantinaitė‑Jokūbonienė, R. Dalinkevičius. Sovietiniu laikotarpiu Maskvos ir Leningrado dailės aukštosiose mokyklose studijavo dailininkai A. Každailis, L. Lagauskas, L. Ločeris, dailės istoriją, dailėtyrą (Lietuvoje nedėstyta) baigė S. Budrys, V. Gasiūnas, L. Jasiulis, I. Korsakaitė, S. Mikulionis, L. Ramanauskaitė, V. Rimkus, N. Tumėnienė, J. Umbrasas, I. Vaišvilaitė.
Lietuvių dailininkų individualių parodų Rusijoje surengta ir 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje. 2009 Sankt Peterburge surengta M. Dobužinskio paroda Senoji Lietuva, 2009 Maskvoje ir Sankt Peterburge – kilnojama Lietuvos tūkstantmečio programos paroda Lietuva: kultūra ir istorija. Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje dalyvavo Nomeda ir Gediminas Urbonai (2007, 2011), K. Inčiūraitė, V. Tarasovas (abu 2007), Svajonė ir Paulius Stanikai, B. Neverdauskienė, J. Laivys, M. Žaltauskaitė‑Grašienė (visi 2011).
2635
Rusijos kultūra
Rusijos konstitucinė santvarka