Rusijos gamta

Rùsijos gamtà

Rusijos gamtinis žemėlapis

Krantai

Rusijos krantus skalauja 12 jūrų, priklausančių 3 vandenynų baseinams. Atlanto vandenyno baseinui priklauso Baltijos, Juodoji ir Azovo, Arkties – Barentso, Baltoji, Karos, Laptevų, Rytų Sibiro ir Čiukčių, Ramiojo – Beringo, Ochotsko ir Japonijos jūros. Bendras Arkties ir Ramiojo vandenyno pakrančių ilgis daugiau kaip 32 100 kilometrų. Juodosios ir Azovo jūros krantai aukšti ir gargždingi, Baltijos – žemi ir smėlėti, deltiniai, smarkiai raižyti. Kaliningrado srities Aismarių ir Kuršių smėlio nerijos nuo jūros atitveria Aismares ir Kuršių marias. Arkties vandenyno jūrų ir salų krantai europinėje Rusijos dalyje ir Karos jūroje aukšti, ties Murmansku ir Naujosios Žemės salose – fjordiniai, Laptevų ir Čiukčių jūros – žemi akumuliaciniai, deltiniai, lagūniniai, smarkiai raižyti.

Arkties vandenyno jūras skiria Naujosios Žemės, Šiaurės Žemės, Naujojo Sibiro žemyninės kilmės salynai bei Vrangelio sala. Šiauriausia Rusijoje – Rudolfo sala Prano Juozapo Žemės salyne. Svarbiausi sąsiauriai – Karos vartų, Laptevo sąsiauris, Longo sąsiauris. Rusijos šiaurinių krantų didžiausi pusiasaliai: Taimyro pusiasalis (plotas 400 000 km²), Jamalo pusiasalis (122 000 km²), Kolos pusiasalis (100 000 km²), Kanino pusiasalis (10 500 km²). Arkties ir Ramųjį vandenynus jungia Beringo sąsiauris.

Ramiojo vandenyno skalaujami Rusijos krantai daugiausia aukšti, statūs, su giliomis įlankomis ir užutėkiais, vietomis žemi ir lygūs, mažai raižyti; didžiausios įlankos – Anadyrio ir Šelichovo. Rusijos didžiausia sala – Sachalinas (plotas 76 400 km²), didžiausi sąsiauriai – Totorių sąsiauris, La Perouse’o sąsiauris, didžiausias pusiasalis – Kamčiatkos (370 000 km²).

Reljefas

Rusijos teritorijos didžiąją dalį (apie 60 %) užima Rytų Europos lyguma ir Vakarų Sibiro lyguma. Jas į europinę bei azijinę Rusijos dalis skiria hercininė raukšlinė juosta – Uralo kalnų sistema (aukščiausia viršūnė – Narodnajos kalnas, 1895 metrai).

Rytų Europos lygumos geologinį pagrindą sudaro sena Rytų Europos platforma, kurios kristalinis pamatas (Baltijos skydas) Karelijoje ir Kolos pusiasalyje išeina į Žemės paviršių. Kvartero apledėjimų paveiktame (būdingos morenos, zandrai) Rytų Europos lygumos paviršiuje vyrauja aukštumos – Voluinės–Podolės, Maskvos, Smolensko, Valdajaus (senų kalnų liekanos), Centrinės Rusijos (vyrauja griovos, raguvos, vietomis karstiniai dariniai) ir iškilusios lygumos dalys (Timano kalvagūbris, Šiaurės skliautakalvės – Volgos ir Dvinos baseinų vandenskyra) bei tarp jų plytinčios žemumos (Pečioros, Okos–Dono, Meščioros – zandrinė, pelkėta ir ežeringa). Paviršiaus vidutinis aukštis 170 metrų. Lygumos pietrytinio pakraščio didžiausias aukštis – 479 m (Bugulmos-Belebejaus aukštumos, į rytus nuo Samaros), šiaurės vakarinio pakraščio – 1191 m (Čiasnačiorro viršūnė, Chibinų kalnai); žemiausia vieta – 28 m žemiau jūros lygio (Pakaspijo žemuma, Kaspijos jūros pakrantė). Pietuose Rytų Europos lyguma ribojasi su Kaukazo kalnais (aukščiausia viršūnė – Elbrusas, 5642 m); Rusijai priklauso jo šiauriniai šlaitai.

Karelijos kraštovaizdis

Vakarų Sibiro lygumos geologinis pagrindas – jauna Vakarų Sibiro plokštė (nuosėdinės dangos storis iki 6 km); plokščia, ežeringa ir labai pelkėta (Vasiuganės pelkės). Paviršiaus vidutinis aukštis 120 metrų. Aukščiausios vietos yra lygumos viduryje – 290 m (Šiaurės Sosvinskas, Chantų-Mansių autonominė apygarda) ir rytiniame pakraštyje – 285 m (Verchnetazovsko aukštuma, Jamalo Nencų autonominė apygarda). Vakarų Sibiro lygumos rytuose, tarp Jenisiejaus ir Lenos upių, senoje Sibiro platformoje susiformavęs Vidurio Sibiro plokščiakalnis. Jo paviršius smarkiai suskaidytas, išraižytas daugelio upių slėnių, 1,5 mln. km² plotą dengia trapai (iš giluminių plyšių išsiveržusių magminių uolienų danga). Paviršiaus vidutinis aukštis 480 metrų. Aukščiausia vieta 1701 m (Kamenio kalnas) šiaurėje – ežeringoje Putorano plynaukštėje.

Čerskio viršūnė (Chamar Dabano kalnagūbris, Baikalo apylinkės)

Vidurio Sibiro plokščiakalnio pietuose ištįsusi raukšlėta Pietų Sibiro kalnų juosta, susiformavusi kaledoninės ir baikalinės kalnodarų metu. Apima Sajanų (3491 m, Munku-Sardyko kalnas) ir Altajaus kalnus (4506 m, Beluchos kalnas), Tuvos, Priebaikalės ir Užbaikalės kalnų grandines (Stano kalnagūbris bei Stano kalnynas). Rytuose Vidurio Sibiro plokščiakalnio paviršius palaipsniui žemėja Centrinės Jakutijos lygumos link, šiaurėje – staigiu laiptu Taimyro pusiasalį (Byrangos kalnai, 1146 m) atskiriančios ežeringos Šiaurės Sibiro lygumos link. Rytų Sibiro plokščiakalnį nuo Tolimųjų Rytų skiria Verchojansko kalnagūbris (2389 m) bei Čerskio kalnagūbris (3147 metrai). Rytuose plyti Čiukčių kalnynas (1843 m), Koriakų kalnynas (2562 m) bei Kolymos kalnynas (1962 m), pietryčiuose – Džungdžuro (1906 m) ir Sichote Alinio (2077 m) kalnai.

Raukšlėtasis Tolimųjų Rytų rytinis pakraštys (Kamčiatkos pusiasalis, Kurilų salos bei Sachalinas) susiformavo kainozojuje. Jam būdingas seisminis aktyvumas, vulkanizmas (28 veikiantys ugnikalniai Kamčiatkoje, 13 – Kurilų salose), katastrofiškos cunamio bangos. Kamčiatkoje yra aukščiausias pasaulyje Kliučių ugnikalnis (po 2008–11 išsiveržimų paaukštėjo nuo 4750 iki 4835 metrų). Aukščiausios Rusijos viršūnės parodytos lentelėje.

1

* pasienyje su Gruzija

** pasienyje su Azerbaidžanu

Klimatas

Klimatas Rusijos šiaurinėje pakrantėje ir salynuose (išskyrus Barentso jūros pietinę dalį ir Naujosios Žemės pietinę salą; čia klimatas subarktinis) arktinis, į šiaurę nuo poliarinio rato – Rytų Europos ir Vakarų Sibiro lygumose bei šiauresnėse nei 60° šiaurės platumos Sibiro šiaurės rytinės dalies teritorijose – subarktinis (vasaros trumpos ir šaltos, žiemos šaltos ir ilgos, stiprūs vėjai, dažnos pūgos, rūkai, mažai kritulių).

Kitur būdingas vidutinių platumų klimatas: Vakarų Sibiro lygumoje, Sibiro centrinėje dalyje, Jakutijoje ir Magadano srityje – žemyninis (žiemą dažni speigai, giedra, sausa, vasaros šiltėja ir ilgėja iš šiaurės į pietus; kritulių mažėja tolstant nuo vandenynų). Rusijos šiaurės vakarinės dalies bei Barentso jūros pakrantės klimatui įtaką daro nuo Atlanto vandenyno atnešamos oro masės (atodrėkiai žiemą, lietūs vasarą). Tolimųjų Rytų pietryčiuose ir Kurilų bei Sachalino salose klimatas musoninis (žiemą pučia šalti ir stiprūs vėjai iš žemyno, vasarą šilti ir drėgni nuo Ramiojo vandenyno, vasaros pabaigoje liūtys), Juodosios jūros pakrantėje ir Kaukazo papėdėje – subtropinis (vasaros ir žiemos šiltos, drėgnos; Anapos, Novorossijsko rajonuose vasaros šiltos, sausos, žiemos šiltos, drėgnos). Kalnų masyvams būdingas ryškus vertikalusis zoniškumas.

vasaros pramogos Ruskealos kalnų parko Marmuriniame kanjone (buvęs marmuro karjeras)

Žiemą didžiojoje Rusijos dalyje vyrauja šalti orai, dažnos pūgos: Rusijos šiaurinėje dalyje būna labai stiprios sniego pūgos, Sibire – buranai (sniego pūgos esant stipriam vėjui ir dideliam šalčiui). Pakrantėse nuo jūrų pučia smarkūs ir gūsingi vėjai, nuo kalnų – bora (šaltas, gūsingas vėjas). Sniego danga europinėje dalyje išlieka 5–6 mėn. (Pakaspijo žemumoje keletą dienų), azijinėje – iki 9 mėn. (Taimyro pusiasalis).

auksinis ruduo Gatčinos parke (Sankt Peterburgo apylinkės)

Sausio vidutinė daugiametė temperatūra arkties rajonuose nuo –2 °C (Barentso jūros pakrantė) iki –28 °C (Gydano pusiasalis), europinėje dalyje –4 °C (Baltijos jūros pakrantėje), pietuose 4 °C (Azovo ir Juodosios jūros pakrantėje), rytuose –14 °C (Ramiojo vandenyno pakrantėje), Sibiro centrinėje ir rytinėje dalyje nuo –21 °C iki –50 °C (Jakutijos centrinėje dalyje). Šalčiausia (šiaurės pusrutulio šalčio polius, žemiausia temperatūra –71 °C) būna Jakutijoje (įdubose tarp Verchojansko ir Čerskio kalnagūbrių) – laikotarpis be atlydžių trunka iki pusės metų; vidutinė metinė temperatūrų svyravimo amplitudė 55–60 °C (didžiausia 108 °C). Vasarą temperatūra (išskyrus Kaukazo aukštikalnes, Šiaurės Žemės salą ir Naujosios Žemės salos šiaurinę dalį) teigiama; nuo 0–2 °C (arkties rajonuose) iki 24 °C (Juodosios jūros pakrantėje). Liepos vidutinė daugiametė temperatūra 18 °C (Sankt Peterburge), 17 °C (Chanty-Mansijske), 13 °C (Magadane), 23 °C (Soči), 20 °C (Vladivostoke); aukščiausia – 25 °C (Astrachanėje), žemiausia – 1 °C (Arkties vandenyno salose).

Metinis kritulių kiekis didžiojoje Rusijos dalyje – 400–800 milimetrų. Kalnuotose srityse (Urale, Putorano plynaukštėje, Kaukaze, Altajuje, Sajanuose) daugiau kaip 1000 mm, Tolimuosiuose Rytuose apie 1000 mm; kritulių pagausėjimui įtaką daro musonai ir taifūnai. Daugiausia kritulių iškrinta Kaukaze (iki 3000 mm), Altajaus kalnuose, Rytų Kamčiatkoje (1600–2000 mm), mažiausiai – Astrachanės apylinkėse, Sibiro šiaurės rytuose, Jakutijoje ir arktinių dykumų regione (100–200 mm per metus).

daugiamečio įšalo zona (Anadyrio žemuma, Šiaurės Rytų Sibiras)

Daugiau kaip pusę Rusijos teritorijos apima daugiamečio įšalo zona; didžiausia pasaulyje (plotas daugiau kaip 10 mln. km²). Ištisinio įšalo zona formuojasi į šiaurę nuo Jenisiejaus žiočių iki Anadyrio įlankos ir Užbaikalėje; sluoksnio storis iki 300–400 m (Jakutijoje), įšalo didžiausias gylis – 1370 m (Viliujaus plynaukštė). Vasarą daugelyje vietų žemės paviršius atitirpsta tik iki 1 m gylio. Atitirpęs vanduo nesusigeria į žemę, todėl lygumose ir žemumose gausu nedidelių ežerų, pelkių. Žemyninis ledo skydas ir kalnų ledynai dengia apie 60 tūkst. km². Kalnų ledynų plotas 3,5 tūkst. km²; didžiausi ledynai yra Kaukaze (Bezengi, Dychsu), Altajuje (Katunės), Kamčiatkoje (Bogdanovičiaus, Slunino, Ermano), Rytų Jakutijoje.

Vidaus vandenys

Rusijoje teka apie 120 000 upių. Visos jos priklauso keturiems nuotėkio baseinams – Arkties vandenyno (66 %), Ramiojo vandenyno (19 %), Kaspijos jūros (10 %) bei Atlanto vandenyno (5 %); jos sukaupia penktadalį pasaulio upių vandens. Visų upių metinis nuotėkis 4290 km³ (antras po Brazilijos), bendras ilgis daugiau kaip 2,5 mln. kilometrų.

Didžiosios Rusijos upės – Dvina, Pečiora, Obė, Irtyšius, Jenisiejus, Chatanga, Lena, Jana, Indigirka, Kolyma priklauso Arkties, Amūras, Anadyris bei Kamčiatkos ir Sachalino upės – Ramiojo, Neva, Prieglius, Donas – Atlanto vandenyno baseinams. Didžiausio pasaulyje vidinio vandens telkinio – nenuotakios Kaspijos jūros – intakai Volga (ilgiausia Europos upė), Uralas, Kuma ir Terekas. Kalnuotose vietovėse upės slenkstėtos, labai sraunios, lygumose teka lėtai. Šiaurės Sibire žiemą upės užšąla (ledo storis iki 2 m), kai kurios – iki dugno – susidaro antledžiai (tanyrai), ampalai (vanduo išsilieja į ledo paviršių ir sušąla). Pavasarį dėl ledų sangrūdų bei įšalo sluoksnio nelaidumo vandeniui daugelyje upių būna potvyniai; dažnai vandens lygis pakyla Žemutinėje Tunguskoje iki 35–40 m, Jenisiejuje – 20 m, Pečioroje, Dvinoje – 15 m, Lenoje – 10 metrų. Amūre katastrofiškus poplūdžius sukelia musoninės liūtys (vanduo pakyla 10–15 m, užlieja didelius plotus).

Jenisiejus

38 upių ilgis daugiau kaip 1000 km, 13 – daugiau kaip 2000 km (Rusijos ilgiausios upės – lentelėje). Vandeningiausia Rusijos upė – Jenisiejus (debitas ties žiotimis 19 800 m³/s), ilgiausia – Lena (4400 kilometrų). Didžiausias deltas formuoja Lena (plotas 30 000 km²), Volga (19 000 km²), Indigirka (6000 km²), didžiausias estuarijas – Obė, Jenisiejus, Chatanga.

Krasnojarsko krašto ir Chakasijos pasienyje Jenisiejaus aukštupys užtvenktas, pastatytos Jenisiejaus ir Angaros hidroelektrinių kaskadų sistemos, kurios jungia po 3 hidroelektrines. Didžiausia – Sajanų Šušenskojės hidroelektrinė (viena aukščiausių pasaulyje užtvankų, 245 metrų). Pagal plotą didžiausia vandens talpykla – Kuibyševo (Žigulių) marios (plotas 6500 km²), pagal vandens tūrį – Bratsko tvenkinys (tūris 169 000 km³). Didžiausi Rusijos tvenkiniai lentelėje. Europinėje Rusijos dalyje yra 15 veikiančių kanalų ir jų sistemų.

Olchono sala (nuo žemyno)

Baikalo pietinė dalis

Rusijoje yra daugiau kaip 200 000 įvairos kilmės ežerų: šiaurės vakaruose daugiausia ledyniniai ir tektoniniai (didžiausi – Ladogos ežeras, Onegos ežeras, Karelijos ežerynas), Azovo ir Juodosios jūros pakrantėse – limaniniai, Šiaurės Kaukaze – karstiniai ir ledyniniai (Tambukanskojės), Pakaspijo žemumoje – sūrūs (Eltonas, Baskunčiakas), Altajuje – moreniniai (Teleckojės ežeras), Užbaikalėje – liekaniniai, Jakutijoje – termokarstiniai, Kamčiatkoje – vulkaniniai (Kronokų ežeras). Ežeringiausia Rusijoje Karelija (ežeringumas 18 %), Barabos žemuma ir Kulundos lygumos stepės, Viliujaus žemuma. Giliausias (1620 m, kitais duomenimis, apie 1700 m) ir vandeningiausias (tūris apie 23 000 km³) Rusijos ir pasaulio ežeras – Baikalas, didžiausias Europoje – Ladogos. Rusijos didžiausi ežerai – lentelėje.

Rusijos pelkės sukaupia ketvirtadalį pasaulio pelkių vandens ir užima apie 12 % šalies ploto; daugiausia pelkių Vakarų Sibiro lygumoje (apie 50 000 km², Vasiugano pelkės), dar jų yra Karelijoje, Kolos pusiasalyje, upių (Obės, Onegos, Pečioros, Mezenės) slėniuose. Požeminiai vandenys priklauso Vakarų Sibiro, Šiaurės Kaukazo, Pamaskvio arteziniams baseinams – Rusijos europinėje dalyje vyrauja gėli požeminiai (60 % šalies atsargų), Priekaukazėje (Stavropolio krašte) – mineraliniai, Kamčiatkoje – terminiai vandenys.

kalnų slėniuose gausu nedidelių upių (Rytų Sajanas)

2

* dalis Rusijoje

3

4

* Rusijai priklauso dalis ežero

** priklauso nuo vandens lygio svyravimo

Dirvožemiai

Miškastepių ir stepių zonoje nuo Azovo jūros pakrantės iki Altajaus kalnyno bei toliau į rytus Altajaus, Sajanų, Užbaikalės priekalnių slėniuose vyrauja juodžemiai, daugiausia susiformavę karbonatinguose liosiniuose priemoliuose. Šiaurinėse stepių ir miškastepių zonose daugėja juosvažemių ir išplautžemių. Sausųjų stepių ir pusdykumių zonoje nuo Dono žemupio, Kaukazo šiaurrytinės dalies, Volgogrado iki Irkutsko ir Užbaikalėje paplitę kaštonžemiai.

Druskingose upių terasose, pažemėjimuose (ant nelaidžių vandeniui uolienų) šalia kaštonžemių paplitę druskožemiai, sūrožemiai, kalciažemiai, dykumų smėlžemiai. Azovo jūros pakrantėje, Volgos deltos prieigose, Kalmukijoje ir Astrachanės srityje yra sūrožemių. Į šiaurę nuo miškastepių (ant paskutinio apledėjimo morenos) yra išplautžemių ir rudžemių; šiaurės kryptimi daugėja balkšvažemių ir jauražemių. Prie Juodosios jūros ir Kaukazo šiaurinėse priekalnėse paplitę rudžemiai ir išplautžemiai. Rusijos vakarų pasienyje (nuo Desnos ir Okos upių vandenskyros pietuose iki Ladogos ežero ir Sankt Peterbugo šiaurėje) vyrauja balkšvažemiai; jų plotai siaurėja rytų kryptimi iki Vakarų Sibiro lygumos rytinio pakraščio, Obės slėnio kairiojo kranto ir Novosibirsko. Rusijos šiaurinėje dalyje (nuo Karelijos, Kolos pusiasalio, Archangelsko iki Jenisiejaus slėnio, Norilsko) tarp balkšvažemių smėlingose uolienose plyti jauražemiai.

Eltono druskožemis (Pakaspijo žemuma)

Europinėje šiaurinėje Rusijos dalyje, didžiųjų Sibiro upių aukštupiuose bei Rytų Sibiro pietinėje dalyje kartu su jauražemiais daugiausia paplitę šlynžemiai. Arkties vandenyno pakrantėje, daugiamečio įšalo zonoje (nuo Nencų autonominės apygardos iki Barentso sąsiaurio šiaurėje ir Jakutijos centrinės dalies pietuose) paplitę tundrų šlynžemiai ir ledžemiai. Vakarų Sibiro lygumoje vyrauja durpžemiai; jie sudaro didelę dalį arktinių ir subarktinių platumų dirvožemių. Vidurio platumų juostos šiaurės vakarų daliai (Kolos pusiasaliui, Karelijai, Archangelsko sričiai, upių vandenskyroms ir aukštupiams iki Dono aukštupio) būdingi durpžemiai. Didžiųjų upių (Volgos, Dono, Jenisiejaus) žemupiuose daugiausia salpžemių. Kaukazo, Altajaus, Sajanų ir Užbaikalės aukštikalnėse paplitę pradžiažemiai.

2423

Augalija

Rusijos florą sudaro apie 11 400 savaiminių rūšių induočiai augalai, priklausantys apie 1500 genčių, apie 200 šeimų. Endeminės rūšys sudaro apie 20 %. Į Rusijos raudonąją knygą įrašyta apie 460 rūšių induočių augalų, bet įvairiuose regionuose nykstančiomis laikoma apie 3000 rūšių. Užregistruota apie 1370 rūšių samanų, 22 rūšys įrašytos į Rusijos raudonąją knygą. Dumblių (jūrų, gėlųjų vandenų, sausumos) florą sudaro apie 9000 rūšių, t. y. maždaug 25 % visų žinomų dumblių; daugiausia endeminių dumblių rūšių aptinkama Baikalo ežere. Rusijos teritorijoje yra visų tipų biomai, išskyrus būdingus atogrąžų ir paatogrąžių sritims. Ryškus augalijos zoniškumas, kurį labiausiai lemia klimato sąlygos.

Arkties vandenyno salose, kai kur ir pakrantėse, vyrauja poliarinės dykumos. Jų augaliją sudaro dirvožemio dumbliai, kerpsamanės ir lapsamanės, induočių augalų įvairovė labai nedidelė. Kolos, Jamalo, Taimyro, Čiukčių pusiasaliuose, Vakarų Sibiro lygumos šiaurinėje dalyje ir Jakutijos šiaurinėje dalyje plyti tundra. Tundrai būdinga augalija t. p. paplitusi Chibinų, Uralo ir Rusijos šiaurės rytinės dalies kalnuose. Tundroje vyrauja samanos, viksvos, gausu žemaūgių krūmų.

lapuočių miškams būdinga didelė žolinių augalų įvairovė

Didelę šalies dalį apima borealiniai miškai – taiga. Europinėje dalyje ir Vakarų Sibire, kur klimatui didesnės įtakos turi vandenynai, vyrauja paprastosios ir sibirinės eglės, sibirinės pušys, sibiriniai kėniai. Rytų Sibire taigos miškai šviesesni už taigos vakarinės dalies miškus, juose vyrauja maumedžiai. Borealinės zonos šiaurinės dalies taigos miškuose vyrauja beržai. Didelius plotus užima oligotrofinės pelkės. Borealinės zonos pietiniame pakraštyje, daugiausia Rusijos europinėje dalyje, miškuose auga paprastosios eglės, paprastosios ir sibirinės pušys. Sibiro kalnuose vyrauja sibirinių pušų ir maumedžių miškai. Borealinės zonos spygliuočių miškus piečiau laipsniškai keičia mišrieji miškai. Šalies europinėje dalyje ir Tolimuosiuose Rytuose didelius plotus užima plačialapių miškai, kuriuose daugiausia auga ąžuolai, liepos, klevai. Nedideli jų masyvai yra Altajaus kalnuose ir Vakarų Sajanuose. Lapuočių miškams būdinga didelė žolinių augalų įvairovė.

Rusijos europinėje dalyje ir Vakarų Sibire į pietus nuo plačialapių miškų plyti miškastepės, dar piečiau – stepės. Stepėse vyrauja sausroms atsparūs miglinių šeimos augalai, būdingiausi iš jų – įvairių rūšių ašuotės. Atskiri stepių masyvai išlikę Vidurio Sibiro kalnuose, Užbaikalėje, Pietų Altajuje. Rusijos europinėje dalyje nepažeistų stepių likę labai mažai, dauguma jų paverstos dirbamais laukais. Kaspijos žemumos dykumose yra susidariusios smėlynų ir druskamėgių augalų bendrijos. Jose vyrauja įvairių rūšių kiečiai, žemaūgiai krūmai ir puskrūmiai. Kaukazo, Uralo ir Pietų Sibiro kalnų aukštikalnėms būdingos alpinės pievos, kurios išsiskiria ypač didele rūšių įvairove.

Didelė Rusijos teritorijos dalis yra smarkiai paveikta žemės ūkio, pramonės ir kitos žmonių veiklos, todėl natūrali augalija sunaikinta arba smarkiai pakitusi, susidariusios antropogeninės bendrijos.

849

sibirinis eršketas

Gyvūnija

Rusija priklauso holarktinei zoogeografinei sričiai (Palearktis). Visoje teritorijoje veisiasi žinduoliai: vilkai, rudosios lapės, šermuonėliai, žebenkštys, ūdros, baltieji kiškiai, paprastieji kirstukai, laplandiniai kirstukai; plačiai paplitę paukščiai (išskyrus arktinio ir subarktinio klimato juostas): kilnieji ereliai, jūriniai ereliai, langinės kregždės, urvinės kregždės, dirviniai vieversiai, gegutės, krankliai.

rudasis lokys

Arktinių dykumų ir tundrų dažnesni žinduoliai: šiauriniai elniai, poliarinės lapės, lemingai, pakrantėse – baltieji lokiai, vėpliai, ruoniai, jūrinės ūdros; paukščiai: baltosios pelėdos, žvyrės, antys, gulbės, žąsys, gagos, kirai, poliarinės žuvėdros. Miškų zonos žinduoliai: briedžiai, rudieji lokiai, paprastosios voverės, voverės skraiduolės, sabalai, burundukai, šiauriniai šikšniai. Sibiro rytinėje dalyje dar gyvena taurieji elniai (maralai), kabargos, sibiriniai šeškai, Tolimuosiuose Rytuose – tigrai, himalajiniai lokiai, usūriniai šunys; paukščiai: vištvanagiai, paukštvanagiai, kurtiniai, tetervinai, jerubės, geniai, strazdai. Miškastepėse ir stepėse daugiausia paplitę graužikai: šokliai, švilpikai, starai, pelėnai, žiurkėnai; paukščiai: einiai, sakalai, ereliai. Rusijos upėse veisiasi eršketai, lydekos, vėgėlės, šamai, karosai, lašišos, karpiai, ešeriai ir kitos žuvys.

2005

Aplinkos apsauga

Rusijos gamtai didžiausią grėsmę kelia paviršinio ir gruntinio vandens bei oro tarša. Europinėje Rusijos dalyje taršos svarbiausios priežastys – avarijos ir pasenusios technologijos pramonėje, neefektyvus vandens naudojimas žemės ūkyje, buitinių nuotekų valymo įrenginių stygius, azijinėje Rusijos dalyje – dažnos avarijos naftotiekiuose. Avarijų Vakarų Sibiro žemumoje daugėja dėl nykstančio daugiamečio įšalo. Teršalai dėl lėtų biocheminės degradacijos procesų kaupiasi šiaurinių pakrančių upių deltose. Rusijos saugyklose, sandėliuose sukaupta 1,9 mlrd. t (2004) pavojingų atliekų (daugiausia Kemerovo srityje); jų naudojimo, utilizavimo ir kenksmingumo mažinimo rodikliai blogėja. Žalą gamtai daro neūkiški ir nelegalūs miškų kirtimai, naftos paieška (ypač saugomose teritorijose).

Saugomos teritorijos Rusijoje užima 11,45 % (apie 1 9 mln. km²) ploto. 51 nacionalinis parkas: seniausi yra Briedžių salos (Maskvos apylinkės) ir Soči nacionaliniai parkai (abu įsteigti 1983), didžiausias – Beringijos nacionalinis parkas (plotas apie 18 195 km², įsteigtas 2013). 102 valstybiniai rezervatai: didžiausias Rusijoje – Didysis Arkties valstybinis rezervatas (plotas 41 692,2 km², įkurtas 1993; saugomos šiaurės Atlanto keliu migruojančių paukščių lizdavietės); seniausi – Kronokų rezervatas (Kamčiatkoje, įkurtas 1882, valstybinis rezervatas nuo 1925) ir Kedrų daubos (Primorės krašte, įkurtas 1916, saugoma 50 endeminių rūšių regiono augalų ir gyvūnų bei ypač retas amūro leopardas); vienas jauniausių – Erzi rezervatas (Ingušijoje, įkurtas 2000, saugomi reti augalai bei paukščiai, unikalus Šoano ledynas, kultūros ir istorijos paveldas).

Priebaikalės nacionalinis parkas

47 rezervatai (2018) turi UNESCO biosferos saugomos teritorijos statusą (juose atliekamas ekologinis monitoringas, rezervato teritoriją saugo biosferos poligonas – riboto naudojimo apsauginė zona).

Pasaulio paveldo objektai: didžiausia Europoje Komijos pirmykštė taiga (1995), Baikalo ežeras (1996), Kamčiatkos ugnikalniai (1996; 160 ugnikalnių, iš jų 28 veikiantys), Auksiniai Altajaus kalnai (1998), Vakarų Kaukazas (1999), Centrinis Sichote Alinis (2001), Ubsu Nuro (Uvsu-nuur) slėnis (2003; dalis Mongolijoje), didžiausia pasaulyje jūrų vėplių populiacija ir svarbiausia baltųjų lokių veisimosi vieta Vrangelio saloje (2004), Putorano plynaukštė (2010), Lenos stulpų gamtos parkas (2012), Daūrijos kraštovaizdžiai (2017; dalis Mongolijoje).

35 Ramsaro konvencijos (Rusijoje įsigaliojo nuo 1977) saugomos vietovės (plotas 103 237,67 km²).

2423

Rusija

Rusijos gyventojai

Rusijos konstitucinė santvarka

Rusijos partijos ir profsąjungos

Rusijos ginkluotosios pajėgos

Rusijos ūkis

Rusijos istorija

Rusijos santykiai su Lietuva

Rusijos švietimas

Rusijos literatūra

Rusijos architektūra

Rusijos dailė

Rusijos muzika

Rusijos choreografija

Rusijos teatras

Rusijos kinas

Rusijos žiniasklaida

Rusijos lietuviai