Rùsijos konstitùcinė krzė, 1993 politinė krizė. Kilo dėl dviejų aukščiausios valdžios atstovų – prezidento ir Liaudies deputatų suvažiavimo – tarpusavio priešpriešos, nesutariant principiniais šalies tolesnės politinės ir socialinės ekonominės raidos klausimais.
Krizės priežastys
Jau 1992 pavasarį, tuoj pat po SSRS žlugimo, Rusijos prezidentui B. Jelcinui ir J. Gaidaro vyriausybei teko daryti kompromisą lėtinant reformų tempus. 1992 12 J. Gaidaras negavo Liaudies deputatų suvažiavimo Aukščiausiosios Tarybos paramos ir turėjo trauktis iš ministro pirmininko posto, užleisdamas jį V. Černomyrdinui. Tačiau politinė priešprieša ir toliau stiprėjo prosovietinėms jėgoms neketinant laisva valia užleisti turimų pozicijų; 1992 12 10 B. Jelcinas atvirai įvardijo Liaudies deputatų suvažiavimą kaip demokratinių permainų stabdį, atsakingą dėl sunkios ekonominės padėties bei siekio atkurti SSRS ir komunistinį režimą. 1993 03 28 Liaudies deputatų suvažiavimo bandymas nušalinti B. Jelciną nuo pareigų baigėsi nesėkme – pritrūko tam reikalingų balsų. 04 25 referendume dėl pasitikėjimo jis gavo 58 % piliečių palaikymą. Tai leido B. Jelcinui susitelkti ties naujos konstitucijos parengimu, kartu jis perėmė iniciatyvą politinėje kovoje su Liaudies deputatų suvažiavimu bei viceprezidentu A. Ruckojumi, kuris stojo į B. Jelcino priešininkų pusę ir prarado jo pasitikėjimą.
Prezidento ir Liaudies deputatų suvažiavimo priešprieša
1993 09 21 B. Jelcinas ir Liaudies deputatų suvažiavimo Aukščiausioji Taryba nutraukė vieni kitų įgaliojimus. Kitą dieną B. Jelcino įsakymu Liaudies deputatų suvažiavimo buveinė, vadinamieji Baltieji rūmai, buvo apsupti milicijos, nutrauktas vandens ir elektros energijos tiekimas. Prasidėjęs neeilinis Liaudies deputatų suvažiavimas paskelbė pirmalaikius prezidento ir Liaudies deputatų suvažiavimo rinkimus, prezidento B. Jelcino veiksmus įvardydamas kaip valstybės perversmą, nušalino jį nuo valstybės vadovo posto, prezidento įgaliojimus suteikė A. Ruckojui. Jį palaikė ir kitas buvęs B. Jelcino bendražygis – Liaudies deputatų suvažiavimo pirmininkas Ruslanas Chasbulatovas. Parlamentą paliko didžioji dalis deputatų (liko dar apie 100), tačiau atvyko nemažą kovinę patirtį karštuosiuose taškuose (Jugoslavijoje, Moldavijoje, Baltijos šalyse, Afganistane ir kitur) įgijusių ginkluotų asmenų, tarp jų – A. Ruckojaus naujai paskirtas gynybos ministras Vladislavas Ačalovas, 1991 01 13 vadovavęs televizijos bokšto Vilniuje šturmui ir per 1991 Rugpjūčio pučą vykdęs smurtinius veiksmus prieš taikius demonstrantus, t. p. jo pavaduotojas Albertas Makašovas, kariavęs Padniestrėje.
Fašistuojanti organizacija Rusijos nacionalinė vienybė (vadas Aleksandras Barkašovas) skleidė tarp Baltųjų rūmų gynėjų bei deputatų antisemitines nuotaikas, platino fašistinę simboliką. Jei Baltųjų rūmų blokada nebūsianti nutraukta, grasino pradėti mieste vykdyti teroro aktus, aktyviai dalyvavo šturmuojant meriją ir televizijos pastatus. Konfliktas peraugo į ginkluotus susirėmimus. Liaudies deputatų suvažiavimo šalininkai 1993 10 03 užėmė vieną Maskvos merijos pastatų, pamėgino užimti ir Ostankino televizijos bokštą, tačiau ten buvę B. Jelcinui ištikimi daliniai atidengė ugnį.
Baltųjų rūmų šturmas
Kitą dieną, 10 04, Rusijos Federacijos gynybos ministras P. Gračiovas įvedė į Maskvą reguliariosios kariuomenės dalinius. Baltieji rūmai buvo atakuoti panaudojant tankus; žuvo apie 150 jų gynėjų, dar apie 380 buvo sužeista, Liaudies deputatų suvažiavimo šalininkai buvo priversti kapituliuoti. Per šturmą, kurį koordinavo prezidento apsaugos vadas Aleksandras Koržakovas, nė vienas deputatas nežuvo ir nebuvo sunkiai sužeistas, po kiek laiko kovojusios pusės netgi normalizavo tarpusavio santykius. Labiausiai nukentėjo eiliniai gynėjai ar net atsitiktiniai piliečiai, dalis jų galimai sąmoningai gynėjų panaudoti kaip gyvas skydas, tarp jų buvo moterų ir vaikų (žuvo ar buvo sužaloti).
šarvuotis prie Baltųjų rūmų (Maskva, 1993 10 05)
Padariniai ir reikšmė
Pasipriešinimą inspiravę A. Ruckojus, R. Chasbulatovas, V. Ačalovas, A. Makašovas, pasipriešinimo būrius organizavę Nacionalinio gelbėjimo fronto pirmininkas Ilja Konstantinovas, komunistas Viktoras Anpilovas ir kiti buvo suimti, bet jau 1994 02 14 Valstybės Dūmos sprendimu (B. Jelcinui prieštaraujant) visi amnestuoti, vėliau daugelis gavo prestižines pareigas įvairiose valdžios bei verslo struktūrose. A. Barkašovo žmonės, sužinoję apie rengiamą Alfa grupės šturmą, spėjo pasitraukti iš Baltųjų rūmų su iš anksto paruoštais fiktyviais dokumentais, pasiekė oro uostą ir išskrido nežinoma kryptimi (pats A. Barkašovas suimtas 1993 12 31).
Netrukus Liaudies deputatų suvažiavimas ir visų lygmenų tarybos (sovietai) buvo paleisti, paskelbta apie atstovaujamųjų valdžios insititucijų sistemos reformą, pastarosios neteko vykdomųjų funkcijų; tai laikoma sovietinės epochos Rusijoje pabaiga.
B. Kagarlitsky Restoration in Russia: Why Capitalism Failed London 1995; Osen′-93. Hronika protivostojanija Moskva 1995; E. P. Mickiewicz Changing Channels: Television and the Struggle for Power in Russia Durham 1999; J. T. Andrews When Majorities Fail: the Russian Parliament, 1990–1993 Cambridge 2002; A. Felkay Yeltsin's Russia and the West Westport 2002; B. D. Taylor Politics and the Russian Army: Civil-Military Relations, 1689–2000 Cambridge 2003.
1088