Rusijos teismų ir administracijos reforma

Rùsijos teism ir administrãcijos refòrma (1889), viena iš imperatoriaus Aleksandro III vadinamųjų kontrreformų. Įvykdyta Rusijos imperijos europinės dalies gubernijose pagal 1889 07 12 zemskinių viršininkų įstatymą. Apribojo kai kurias 1864 Rusijos teismų reformos nuostatas, svarbiausia – panaikino žemųjų teismo instancijų atskyrimo nuo administracinių institucijų principą. Vietoj renkamų taikos teisėjų įsteigė zemskinių viršininkų, vykdančių ir teismines, ir administravimo funkcias, pareigybę. Bylos, kurias pagal 1864 teismų reformą sprendė taikos teismai, perduotos spręsti zemskiniams viršininkams, miestų teisėjams (tokia pareigybė įsteigta gubernijų ir apskričių centruose) ir apygardos teismo nariams apskritims (skiriama po vieną narį kiekvienai apskričiai). Miestų teisėjai ir apygardų teismų nariai apskritims skiriami teisingumo ministro. Taikos teismai buvo palikti tik Sankt Peterburge, Maskvoje, Žemutiniame Naugarde, Charkove, Kazanėje, Saratove, Kišiniove, Astrachanėje ir Odesoje. Vietoj taikos teisėjų suvažiavimų įsteigta nauja apeliacinė instancija – apskrities suvažiavimo teismo įstaiga, vadovaujama apskrities bajorų viršininko. Kasacinė instancija – gubernatoriaus vadovaujama gubernijos įstaiga (rus. gubernskoje prisutstvije). Reforma t. p. panaikino teisėjų nepakeičiamumo principą, apribojo teismo proceso viešumą ir gynybos teises, sumažino prisiekusiųjų teismo kompetenciją; vadinamieji valstybiniai nusikaltimai nuo šiol buvo nagrinėjami karo teismų. Lietuvoje zemskinių viršininkų pareigybė buvo įsteigta 1903. Šis pakeitimas faktiškai teturėjo nominalią reikšmę.