Rùsijos teism refòrma (1864), teismų sistemos ir teismo proceso pertvarkymas pagal 1864 11 20 paskelbtus Teismo statutus. Būtinybė pertvarkyti teismų sistemą iškilo Rusijoje 1861 panaikinus baudžiavą: buvusį luominį dvarininkinį teismą, netekusį teisiamojo objekto, reikėjo pakeisti bendru visiems luomams valstybiniu teismu. Įgyvendinant teismų reformą įvesti šie teismo proceso principai: viešumas, žodiškumas (žodinė kaltinamojo ir liudytojų apklausa, pasikeitimas nuomonėmis), betarpiškumas (t. y. dalyvaujant kaltinamajam), rungtyniškumas (kaltinimo ir gynybos priešprieša), laisvas teisminių įrodymų vertinimas. Teismai atskirti nuo įstatymų leidžiamosios ir administracinės valdžios, panaikinti luominiai teismai. Sumažinta teismų instancijų, sudaryti 2 sistemų – taikos ir apygardos – teismai. Nustatyta, kad taikos teisme taikos teisėjas vienas pats nagrinėja smulkias civilines (ieškiniai iki 500 rb) ir baudžiamąsias bylas; taikos teisėjus (apylinkių ir garbės) renka apskrities žemietijos susirinkimas, miestuose – dūma. Apygardos teismas, susidedantis iš pirmininko ir narių teisėjų, nagrinėja kitas, sudėtingesnes, bylas (civilines bylas nagrinėja 3 teisėjų kolegija, baudžiamąsias bylas – su 12 prisiekusiųjų). Taikos teismų išspręstų bylų apeliacine instancija tapo apskrities taikos teisėjų suvažiavimas, apygardos teismų – Teismo rūmai; šių rūmų sprendimai galėjo būti apeliacine arba kasacine tvarka apskundžiami Senatui. Apygardų teismų, Teismo rūmų ir Senato narius skirdavo imperatorius, dažniausia iš bajorų, turinčių teisinį išsilavinimą ir praktinio darbo stažą. Nors ne visi Teismo statutų paskelbti principai buvo įgyvendinti, teismų reforma įvedė kur kas modernesnę teisėtvarką. 1866, 1871, 1872, 1878, 1879 įstatymais ir Rusijos teismų ir administracijos reforma (1889) kai kurie svarbiausi teismų reformos pertvarkymai buvo panaikinti.
Rusijos teismų reforma Lietuvoje
Lietuvoje teismų reforma buvo pradėta įgyvendinti 1866 panaikinus per 1863–64 sukilimą įvestą karo padėtį. Iki 1903 Lietuvoje zemstvų nebuvo, todėl taikos teisėjus parinkdavo apskrities administracijos teismo pareigūnai, teisėjų sąrašus peržiūrėdavo gubernatorius, pasitardamas su gubernijos prokuroru arba miesto galva, teisėjus tvirtindavo teisingumo ministras.