rūstùsis stlius (rus. surovyj stil), 20 a. 6 dešimtmečio pabaigos–7 dešimtmečio SSRS dailės (daugiausia tapybos) kryptis. Impulsų susiklostyti suteikė SSKP XX suvažiavimo 1956 idėjos. Priešintasi po II pasaulinio karo dailėje vyravusiam siužetiškumui, iliustratyviai ideologinei didaktikai, akademizmo, natūralizmo tendencijoms. Įtakos turėjo SSRS 20 a. 3 dešimtmečio dailė, impresionizmas, postimpresionizmas, ekspresionizmas, italų neorealizmas (ir kino), Lotynų Amerikos dailė. Plėtotos darbo, buities, revoliucinių kovų temos. Būdinga herojiška romantika, kasdienybės poetizavimas (vaizduotas paprastas žmogus, demokratiškas herojus – dailininkų amžininkas). Rūsčiojo stiliaus kūriniai didelio formato, apibendrintos, monumentalios, šiurkščios formos, būdinga lakoniška ir ekspresyvi plastika, raiškūs kontūrai, dideli spalviniai plotai. Brandžiausiai rūstusis stilius reiškėsi 1959–64 Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Azerbaidžano, Latvijos tapyboje; 20 a. 7 dešimtmečio antroje pusėje išsisėmė. Žymesni dailininkai: N. Andronovas (1929–98), V. Ivanovas (gimęs 1924), P. Nikonovas (gimęs 1930), P. Ossovskis (1925–2015), V. Popkovas, T. Salachovas, broliai Aleksandras (1927–94) ir Piotras (1930–2001) Smolinai, A. Vasnecovas (1924–2009), G. Korževas (1925–2012), I. Obrosovas (1930–2010).
Apraiškos Lietuvoje
Lietuvos dailėje rūstusis stilius reiškėsi kameriškesnėmis, lyriškesnėmis formomis; stiliaus apraiškų yra S. Džiaukšto, V. Gečo, S. Veiverytės, A. Savicko, J. Švažo, V. Mackevičiaus, L. Surgailio kūryboje.