rùsų kalbà, slavų kalbų rytų pogrupio kalba. Valstybinė Rusijos Federacijos, Baltarusijos, Kazachijos, Kirgizijos kalba. Oficialiosios kalbos statusą turi Norvegijos valdomose Svalbardo salose, septyniose Rumunijos komunose. Rusų kalba vartoja daug Ukrainos (oficiali pavienių regionų kalba), Latvijos, Estijos, buvusios SSRS respublikų gyventojų. Izraelyje ją moka apie 20 % šalies gyventojų (repatriantai iš buvuvusios SSRS). Bendras vartotojų skaičius apie 280 mln. (apie 4–8 pasaulio kalba). Rusų kalba yra viena Jungtinių Tautų, UNESCO ir kitų tarptautinių organizacijų oficialiųjų ir darbinių kalbų.
Kilmė ir raida
Senovinė rytų slavų kalba (dar vadinama senovine rusų kalba), iš kurios kilo rusų kalba, gyvavo 7–14 a., ji buvo bendra visiems rytų slavams, 9–13 a. vartota Kijevo Rusioje. Vienas svarbiausių bruožų, skiriančių ją nuo kitų slavų kalbų, yra pilnabalsiškumas (du vienodi balsiai, kurių vidury sonantas): junginiai ‑opo‑ [‑oro‑], ‑epe‑ [‑ere‑]; ‑oлo‑ [‑olo‑] vietoj sonantų p [r] + a/o, p [r] + e; л [l] + a/o, л [l] + e kitose slavų kalbose (pvz., вóрон ‘varnas’, дéрево ‘medis’, головá ‘galva’, молокó ‘pienas’); priebalsiai ж ir ш vietoj praslaviškųjų *dj, *tj, *kt; nosinių e (Ѧ) ir o (Ѫ) virtimas я ir у; išskyrus žodžio pradžią, junginiuose lūpinis priebalsis + j vietoj j išsivystė į l, vietoj je‑ (<*‑e) žodžio pradžioje atsirado о‑ (plg. óзеро ‘ežeras’, олéнь ‘elnias’). Po Kijevo Rusios žlugimo ėmė formuotis atskiros rytų slavų kalbos: vakarų žemėse baltarusių kalba, pietų – ukrainiečių kalba, rytų – rusų kalba. Skiriamos senoji rusų (14–18 a.) ir dabartinė rusų kalba (nuo 18 a. pabaigos).
Rusijos europinėje dalyje dar 15 a. susiformavo 2 tarmių pagrindinės grupės: šiaurinė (į šiauręs nuo linijos Pskovas–Tverė–Maskva–Žemutinis Naugardas) ir pietinė (į pietus nuo šios linijos) bei pereinamosios, arba vidurinės, šnektos, tarp kurių išsiskiria Maskvos šnekta. Rašto kalbos normos atspindi svarbiausius šiaurinių tarmių bruožus: nekirčiuoto o tarimas [o] (arba okavimas). Kiti balsiai nekirčiuotuose skiemenyse t. p. nepatiria redukcijos, priebalsis г visada sprogstamasis [g].
Bendrinė rusų kalba
Bendrinės rusų kalbos pagrindu tapo Maskvos šnektos fonetinės normos. Jų pagrindinės ypatybės – prieš kirtį einančio skiemens balsių o ir a tarimas kaip [a] (arba akavimas); e ir и nesiskyrimas minėtoje fonetinėje padėtyje, balsių įvairios redukcijos kituose nekirčiuotuose skiemenyse, sprogstamasis (kaip šiaurinėse tarmėse) priebalsis г. Iš morfologinių ypatybių pažymėtina būdvardžių ir įvardžių galūnių ‑oгo [‑ogo], ‑eгo [‑ego] tarimas ‑oвo [‑ovo], ‑eвo [‑evo], esamojo ir būsimojo laiko 3 asmens kieta galūnė ‑т [‑t]. Esama skirtumų tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo kalbinių normų. Peterburgiečiai taria taip, kaip rašo priebalsių junginius su č, maskviečiai dažniausiai vietoj č taria š. Peterburge ž tariama kietai žodžiuose дрóжжи ‘mielės’, дождь ‘lietus’ ir kiti, Maskvoje – minkštai; Peterburge priebalsių junginius sč, zč ir minkštą š′ (щ) taria kaip [š′č′], Maskvoje – kaip ilgą š′).
Gerokai supaprastėjo dabartinės rusų kalbos morfologinė sistema: liko 3 linksniuotės, linksnių diferenciacija susilpnėjo, išnyko šauksmininkas kaip paradigminis linksnis, dviskaita; iš 4 būtųjų laikų liko vienas.
Ypatybės
Rusų kalbos raidynas kirilika Petro I 1708 buvo reformuotas į graždanką. Dabartinės rusų kalbos rašybos normos priimtos 1917–18. Rusų kalbos raidyne yra 33 ženklai. Raidės е‚ ё‚ ю‚ я žodžio pradžioje ir po balsių reiškia [jе]‚ [jо]‚ [ju]‚ [jа], po priebalsio žymi jo minkštumą [′] ir atitinkamus balsius be jotacijos. Rašyba morfonologinė, ortografija ne visada atspindi literatūrines tarties normas. Rusų kalba turi 5–6 balsines ir 32–39 priebalsines fonemas, kirtis laisvas ir šokinėjantis. Balsiai и‚ у‚ ы‚ е‚ о ir а neturi ilgumo opozicijos, kirčiuoti balsiai yra pusilgiai, nekirčiuoti redukuojami. Prieš kirtį einančiame skiemenyje balsių redukcija silpna, kitur stipri. Kirtis dažnai skiria žodžių reikšmę ir jų formas (pvz., зáмок ‘pilis’ – замóк ‘spyna, užraktas’). Daugumai priebalsių būdinga kietumo ir minkštumo, skardumo ir duslumo priešpriešinimas (opozicija), kuris skiria žodžių reikšmę ir jų formas (pvz., мел ‘kreida’ – мель ‘sekluma’, рад ‘džiaugsmingas, laimingas’ – ряд ‘eilė’, год ‘metai’ – код ‘kodas’). Skardieji priebalsiai žodžio gale ir prieš dusliuosius priebalsius suduslėja, c [s] prieš skardžiuosius > з. Priebalsiai ж [ž]‚ ш [š] ir ц [c] sukietėjo 14–16 a., bet po ж ir ш rašoma tik и [i], po ц [c] rašoma ы galūnėse ir būdvardžių priesagoje ‑ын (pvz., бледнолúцый ‘baltaveidis’; сестрúцын ‘sesers’), kitais atvejais – и [i] (išimtis: цыгáн ‘čigonas’‚ цыплёнок ‘viščiukas’‚ цыц ‘cit’). Priebalsis ч [č] visada minkštas, г [g] – sprogstamasis (išskyrus žodį Бог[х] ‘Dievas’). Ribota priebalsių ilgumo opozicija, paprastai ją sudaro pučiamieji ir balsingieji priebalsiai (pvz., суд ‘teismas’ – dgs. kilmininkas ссуд ‘paskolos’). Rusų kalba yra fleksinė, sintetinė.
Rašto paminklai
Seniausi rusų kalbos rašto paminklai (bažnytine slavų kalba) yra Naugardo kodeksas (Novgorodskij kodeks 10 a. pabaiga–11 a. pradžia, rastas 2000) ir Ostromiro evangelija (Оstromirovo Evangelie 1056–57), Naugardo tarme kirilika parašyti raštai ant tošies (nuo 11 a.; Naugardo katedroje rasta ir senovinių glagolikos įrašų). Senovine, vėliau senąja rusų kalba buvo rašomi valstybiniai dokumentai ir įvairių žanrų literatūra. Dalis raštų 10 a. pabaigoje–18 a. buvo rašoma aprusinta bažnytine slavų kalba. Nors ši buvo tik rašytinė kalba, ji turėjo daug įtakos visai šiuolaikinei rusų kalbai. Liko žymus tos kalbos superstratas, pvz., garsų junginiai ra, la, re, le vietoj rytų slavų pilnabalsiškumo (град vietoj гóрод ‘miestas’, глас vietoj гóлос ‘balsas’, брег vietoj бéрег ‘krantas’); garsų junginys žd vietoj ž ir š′ (щ) vietoj č, je‑ vietoj o‑ (едúнственный ‘vienintelis’ vietoj одúн ‘vienas’), ra‑ vietoj ro‑ (рáвный ir рóвный ‘lygus’). Tam tikri skoliniai iš bažnytinės slavų kalbos skiriasi stilistiškai arba jų reikšmė diferencijavosi (главá ‘vadovas’ ir головá ‘galva’), bet nemažai bažnytinės slavų kalbos skolinių išstūmė iš rusų kalbos vartosenos pirminius rytų slavų žodžius (pvz., рабóта ‘darbas’, владéть ‘turėti nuosavybėje’, плéн ‘nelaisvė’, Владúмир ‘Vladimiras’, одéжда ‘drabužiai’ ir kiti). Iš bažnytinės slavų kalbos t. p. buvo nemažai perimta priešdėlių ir priesagų (из‑, низ‑, пре‑, чрез‑; ‑тв(а), ‑тель, ‑ын(я), ‑арь, ‑анин, ‑ств ir kiti). Slavų bažnytinė kalba iki šiol yra Stačiatikių Bažnyčios kalba. Nuo 18 a. rusų kalboje atsirado daug skolinių iš įvairių Vakrų Europos (prancūzų, vokečių, anglų) ir kitų kalbų.
1564 pasirodė pirmoji Rusijoje kirilika spausdinta knyga (I. Fiodorovo ir P. Mstislaveco išleistas Apaštalas / Apostol). 16–17 a. pirmosios rusų kalbos gramatikos išspausdintos Lietuvoje (L. Zizanijaus 1596), M. Smotrickio (1619). 18 a. didelę reikšmę rusų kalbos raidai turėjo Rusijos MA įkūrimas (1724) ir M. Lomonosovo veikla (parašė pirmąją norminę gramatiką Rusų kalbos gramatika / Russkaja grammatika ir pirmąją stilistiką Pratarmė apie bažnytinių knygų rusų kalba naudą / O pol′ze knig cerkovnych v rossijskom jazyke, abi 1757). Šiuolaikinės bendrinės rusų kalbos kūrėju laikomas poetas A. Puškinas.
Rusų kalba Lietuvoje
Vilnius 16–17 a. buvo vienas svarbiausių rytų slavų švietimo ir rusų kalbos propagavimo centrų. 1522 čia P. Skorinos išspausdinta pirma rytų slavų (руска ‘rusų’) knyga Mažoji kelionių knygelė (Malaja knižica podorožnaja; ji yra ir pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje išspausdinta knyga), 1596 L. Zizanijus išspausdino rusų kalbos abėcėlę ir gramatiką. M. Smotrickis Vievyje 1619 išleido gramatiką, kuri davė pradžią rytų slavų filologijai. Ji turėjo ypatingą reikšmę gramatikos mokslų plėtotei iki 19 a. pradžios, daug kartų perspausdinta ir perkurta (svarbiausi kiti jos leidimai pasirodė 1629 Vilniuje, 1638 Kremenece, 1648, 1721 Maskvoje); 1721 Petro I įsaku įvesta kaip vadovėlis Rusijos mokyklose, tapo pavyzdžiu kitų gramatikų kūrimui Europoje, buvo vertinama M. Lomonosovo, J. Dobrovskio ir kitų mokslininkų. M. Smotrickio gramatika padėjo rusų kalbos terminologijos pagrindus, nors ją iš dalies pakeitė M. Lomonosovo gramatika, į vartoseną įėjo ne M. Lomonosovo terminai письменá, склад, междумéтие, bet M. Smotrickio įvesti бýквы ‘raidės’, слог ‘skiemuo’, междомéтие ‘jaustukas’.
1797 rusų kalba pradėta dėstyti Vilniaus universitete. 1803 įsteigta Rusų kalbos ir literatūros katedra (nuo 2008 Rusų filologijos katedra). Nuo 1828 rusų kalba padaryta privaloma disciplina Lietuvos mokyklose, po 1830–31 sukilimo – dėstomoji kalba. Nepriklausomoje Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitete veikė Rusų kalbos ir literatūros katedra, rusų kalba buvo dėstoma kai kuriose gimnazijose. Lietuvos SSR veikė rusų kalbos katedros Vilniaus universitete ir visuose mokymo institutuose, rengti rusų kalbos specialistai, rusų kalba dėstyta kaip privaloma kalba visose mokyklose, teikta vartoti įstaigose, organizacijose ir kitose sferose.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę rusų kalba kartu su lenkų kalba yra svarbiausios tautinių mažumų kalbos. Pagal 2001 Lietuvos Respublikos gyventojų surašymą, rusų kalbą laisvai mokėjo 63 % visų gyventojų, pagal 2011 Lietuvos Respublikos gyventojų surašymą – apie 40 %, todėl po lietuvių kalbos rusų kalba tebėra svarbiausia etninių grupių tarpusavio bendravimo priemonė. Rusų kalba dėstoma kai kuriose švietimo įstaigose (universitetuose, mokyklose; yra ir rusiškų vaikų darželių, mokyklų), t. p. yra mokslinio tyrinėjimo objektas. Lietuvoje rusų kalba rengiama radijo ir televizijos laidos, išeina laikraščių ir žurnalų, veikia rusų teatras, rusų stačiatikių bažnyčių.
1468
1