rutulnių ámforų kultūrà, Vidurio Europos archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi penktame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų nuo Elbės baseino iki Dniepro vidurupio. Klestėjo ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų. Pavadinta 20 a. pradžioje pagal būdingus indus (amfora). Išskiriamos 3 teritorinės grupės: vakarų (dabar Vokietija), vidurio (dabar Lenkija) ir rytų (dabar Moldavija ir Ukraina). Žmonės gyveno nedidelėse įtvirtintose gyvenvietėse, kuriose dažniausiai buvo 1–2 mediniai keturkampio arba trapecijos formos stulpinės konstrukcijos pastatai.
Gyventojai vertėsi gyvulininkyste (kiaulės, galvijai), prisijaukino arklius. Iš molio gamino amforas, vazas, dubenis. Tarp įkapių rasti keramikos dirbiniai ornamentuoti, buityje naudoti – mažiau ornamentuoti, įvairesnių formų. Mirusieji dažniausiai laidoti nedeginti, viename kape dažnai laidoti keli mirusieji; įkapės: keramikos dirbiniai, titnago kirveliai, gintaro papuošalai, kartais randama palaidotų gyvūnų. Rutulinių amforų kultūra siejama su antrąja indoeuropiečių migracijos į Europą banga.
Lietuvoje šios kultūros radinių rasta Jaros I, Kretuono I (Kretuono gyvenvietės) ir Šventosios IV (Šventosios gyvenvietės) gyvenvietėse.