Rytų Prūsijos operacija

Ryt Prsijos operãcija, Rusijos puolamoji operacija per I pasaulinį karą (1914 08 17–09 15).

Tikslas ir pajėgos

Tikslas – atitraukti dalį Vokietijos pajėgų iš Vakarų fronto, užimti Rytų Prūsiją, iš ten paskui įsiveržti į Vokietijos gilumą. Operaciją vykdė Rusijos Šiaurės vakarų fronto (vadas J. Žilinskis) 1‑oji armija (6,5 pėstininkų ir 5,5 kavalerijos divizijos, vadas P. von Rennenkampfas) ir 2‑oji armija (12,5 pėstininkų ir 3 kavalerijos divizijos, vadas A. Samsonovas); iš viso daugiau kaip 250 000 karių ir 1140 pabūklų. Vokietijos pajėgas Rytų Prūsijoje sudarė 8‑oji armija (14,5 pėstininkų divizijos ir 1‑oji kavalerijos divizija, vadas L. E. M. von Pritwitzas, nuo 08 23 P. von Hindenburgas); iš viso 173 000 karių ir 800 pabūklų.

Mūšio eiga

Apeidama Mozūrijos ežerus iš šiaurės puolimą 08 17 pradėjo Rusijos 1‑oji armija. Apeidama ežerus iš vakarų 08 20 puolė 2‑oji armija. 1‑oji armija sumušė vokiečius prie Stalupėnų (08 17) ir Gumbinės bei Geldapės (08 20). Toliau puolė lėtai, atitolusi nuo 2‑osios armijos ir nederindama su ja veiksmų. Vokietija permetė iš Vakarų fronto 2 korpusus ir 1 diviziją (tai, manoma, buvo viena Vokietijos kariuomenės pralaimėjimo Marnos mūšyje priežasčių), prieš Rusijos 2‑ąją armiją pasiuntė beveik visą 8‑ąją armiją. Per 08 26–30 Tannenbergo mūšį vokiečiai apsupo ir sunaikino centrinę 2‑osios armijos grupuotę (apie 5 divizijas), kita dalis atsitraukė iki Narevo. Po 09 09–15 Mozūrijos mūšio už Nemuno buvo nublokšta ir Rusijos 1‑oji armija.

Nuostoliai ir reikšmė

Rusija neteko, įvairiais duomenimis, 80 000–240 000, Vokietija – apie 60 000 žmonių. Taktinė Vokietijos sėkmė per operaciją virto strateginiu pralaimėjimu: Vokietija buvo priversta kariauti užsitęsusį karą dviem frontais.