sakas, etinė kategorija, reiškianti savitvardą, gebėjimą valdyti savo jausmus, norus, aistras stengiantis pasiekti kokį nors dorovinį tikslą. Antikoje buvo laikoma viena iš keturių esminių žmogaus dorybių šalia išmintingumo, vyriškumo ir teisingumo. Saiko svarbą pabrėžė ikisokratikai, kuriems saikas buvo ne tik svarbi etinė, bet ir kosmologinė, gnoseologinė, estetinė kategorija. Jie suprato saiką kaip kosminės darnos ir grožio išraišką, esančią daiktuose, visuomenėje ir žmoguje. Demokritas saikingumą laikė pagrindine elgesio norma (taip pat ir žmonių santykiuose) ir būdu pasiekti dvasinę ramybę. Platonas saiką siejo su savęs pažinimu ir tobulinimu – geresnysis sielos pradas turi suvaldyti blogesnįjį. Atitinkamai, pasak Platono, ir valstybėje protingoji mažuma turi varžyti žemus daugumos siekius. Aristotelis plėtojo etinę saiko sampratą; netapatino jo su visišku susilaikymu nuo aistrų, siejo su supratingumu. Kiekviena dorybė, pasak jo, yra tarp ydingų, saiką sutrikdančių kraštutinumų – pertekliaus (palaidumo) ir trūkumo (nejautrumo). Renesanso mąstytojams saikas buvo svarbi estetinė kategorija, reiškianti proporcijų darną. I. Kantas laikė saiką kiekvieno žmogaus pareiga ir jo savasties išsaugojimo būdu.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką