Saint Albanso mūšiai (Sent Òlbanso mšiai) vyko 1455 ir 1461 per Baltosios ir Raudonosios rožių karą tarp Lankasterių ir Jorkų šalininkų.
Lankasterininkų kariuomenė (apie 2000 vyrų, vadas Somerseto kunigaikštis Edmundas Beaufort’as) įsitvirtino Saint Albanso (35 km į šiaurę nuo Londono) miestelyje, kur juos netikėtai (abiejų pusių heroldams tariantis dėl taikaus sprendimo) puolė Jorko kunigaikščio Ričardo (Ričardas Jorkietis) ir jo sąjungininko Voriko erlo Richardo Neville’io vadovaujama kariuomenė (apie 3000 vyrų). Lankasterininkai buvo apsupti ir pabėgo iš Saint Albanso, Somerseto kunigaikštis žuvo. Mūšio vietoje buvęs, bet jame dėl silpnos sveikatos nedalyvavęs karalius Henrikas VI buvo paimtas į nelaisvę ir priverstas paskelbti Ričardą Jorkietį Anglijos konstebliu. Jorkų pergalė pirmiausia buvo politinė, nes jie trumpam (iki 1456) įsitvirtino valdžioje.
Po šešerių metų mirus Ričardui Jorkiečiui įtakinga Henriko VI žmona karalienė Margarita Anžu surinko kariuomenę (apie 15 000 vyrų) ir pabandė užimti Londoną. Šį kartą Saint Albansą užėmė ir jai kelią pastojo Jorkų šalininko Voriko erlo Richardo Neville’io kariuomenė (apie 10 000 vyrų). Richardas Neville’is neatspėjo, iš kur artinsis priešininkas, ir klaidingai išdėstė savo pajėgas (lankasterininkų atakos smaigalyje atsidūrė silpnesni Jorkų šalininkų daliniai). Po kelių valandų kautynių miesto gatvėse Richardo Neville’io kariuomenė pasitraukė iš miesto, mūšio vietoje buvęs Jorkų kalinamas karalius Henrikas VI buvo išlaisvintas. Margarita Anžu leido savo kariuomenei apiplėšti miestą, dėl to šią žinią išgirdę Londono gyventojai atsisakė įsileisti jos kariuomenę ir ši atsitraukė. Tuo pasinaudoję Jorkų šalininkai užėmė Londoną ir čia karaliumi paskelbė kunigaikščio Ričardo sūnų Eduardą (karalius Eduardas IV).