Sjūdis, Lietuvõs sjūdis, 1988 06 03–1990 04 22 Lietuvõs Pérsitvarkymo Sjūdis, Lietuvos visuomeninis judėjimas. Iki 1993 12 visuomeninis politinis judėjimas. Jo pradžia – 1988 06 03 Vilniuje, LSSR Mokslų akademijos prezidiumo salėje išrinkta 35 narių Sąjūdžio iniciatyvinė grupė (lent.); šie nariai daugiausia buvo meno ir mokslo veikėjai, 17 jų – Lietuvos komunistų partijos nariai.
Veikla
Iniciatyvinės grupės keliami viešumo, demokratijos, Lietuvos suvereniteto stiprinimo, iš pradžių ir pertvarkos plėtojimo šūkiai buvo populiarūs, juos greitai ėmė remti dauguma gyventojų. Netrukus Sąjūdžio rėmimo grupės įsikūrė Kaune (1988 06 11), Klaipėdoje (07 07) ir Šiauliuose (07 22). 1988 vasarą ir rudenį visoje Lietuvoje susibūrė apie 1000 šios organizacijos rėmimo grupių (jose dalyvavo apie 180 000 žmonių). 1988 06 13 pradėta leisti Sąjūdžio biuletenį Sąjūdžio žinios, 09 16 – laikraštį Atgimimas (Sąjūdžio spauda).
1
Sąjūdis suorganizavo didelių mitingų: 1988 06 24 Vilniuje Gedimino (dabar Katedros) aikštėje (palydėti Lietuvos komunistų partijos delegatai į SSKP 19 konferenciją), 07 09 (delegatų sutikimas) ir 08 23 (1939 Molotovo–Ribbentropo paktui ir jo padariniams pasmerkti) Vingio parke; dviejuose pastaruosiuose dalyvavo daugiau kaip po 100 000 žmonių. Šie renginiai, t. p. susikūrusių žaliųjų klubų (žaliųjų judėjimas) veikla išjudino visuomenę. Pasinaudojęs visuomenės pasipiktinimu dėl grubaus milicijos elgesio vaikant 1988 09 28 Lietuvos laisvės lygos sušauktą mitingą, Sąjūdis ėmė labiau spausti Lietuvos komunistų partijos vadovybę ir pasiekė tam tikrų nuolaidų: 1988 10 07 Vilniaus Aukštutinės pilies bokšte iškelta trispalvė tautinė Lietuvos vėliava, 10 20 partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi išrinktas A. M. Brazauskas (jį Sąjūdis tuomet neoficialiai rėmė).
Sąjūdžio mitingas Vingio parke Vilniuje (1988 07 09)
Sąjūdžio mitingas Vingio parke (Vilnius, 1988; fotografas nežinomas)
Sąjūdžio suorganizuoto mitingo Vingio parke vadovai – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai ir Lietuvos valdžios atstovai. Prie mikrofono Vytautas Lansbergis (Vilnius, 1988 08 23)
protesto mitingas Katedros aikštėje Vilniuje dėl badaujančiųjų sumušimo ir suėmimo. Sąjūdžio vardu kalba V. Landsbergis, šalia jo Lietuvos laisvės lygos vadovas A. Terleckas (1988 09 29)
1988 10 22–23 įvykęs Sąjūdžio I (steigiamasis) suvažiavimas (buvo transliuojamas per radiją ir televiziją) dar labiau išjudino Lietuvos žmones: kai kurie delegatai ragino atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Čia buvo pranešta apie Lietuvos komunistų partijos vadovybės nutarimą dėl Vilniaus arkikatedros grąžinimo tikintiesiems. Išrinkta vadovaujančiosios Sąjūdžio institucijos: Seimas ir jo taryba. Organizacijos veikloje individualiai galėjo dalyvauti Lietuvos komunistų partijos ir kitų organizacijų nariai. Kadangi Sąjūdis ir kitų SSRS respublikų panašūs judėjimai siekė Sovietų Sąjungą pertvarkyti į suverenių valstybių sandraugą, SSRS vadovybė, norėdama tam sukliudyti, pasiūlė SSRS konstitucijos pataisas, praktiškai naikinančias ir net formalią sąjunginių respublikų teisę išstoti iš tos valstybės; Sąjūdis prieš šias pataisas per 3 savaites surinko apie 1 800 000 piliečių parašų.
Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas (Vilnius, 1988 10 22–23)
1988 11 Lietuvos komunistų partijos vadovybė per LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesiją paskelbė lietuvių kalbą valstybine, įteisino trispalvę tautinę vėliavą, bet Maskvos spaudžiama pabūgo priimti suvereniteto deklaraciją ir konstitucijos pataisas, skelbiančias Lietuvos įstatymus viršesniais už SSRS, dėl to sustiprėjo Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos konfrontacija. Nuo 1989 02 16 Sąjūdis ėmė reikalauti Lietuvos nepriklausomybės. Jo spaudžiama LSSR Aukščiausioji Taryba 1989 05 priėmė anksčiau atmestus dokumentus, 1989 rudenį – pilietybės, referendumo, Lietuvos ekonominio savarankiškumo įstatymus, 1989 12 įteisino daugpartinę sistemą.
Sąjūdžio suorganizuotas mitingas, skirtas paminklinės lentos ant 1918 02 16 Nepriklausomybės akto signatarų namų sienos atidengimui pažymėti (Vilnius, 1989 02 16)
Tapo glaudesni Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų santykiai: 1989 05 14 Taline įvyko šių judėjimų vadovaujančiųjų institucijų ir jų remiamų SSRS liaudies deputatų pasitarimas – Baltijos šalių asamblėja, 1989 08 23 surengtas vienas didžiausių bendrų renginių – Baltijos kelio akcija, per kurią žmonių grandinė nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino. Sąjūdžio vadovaujamas tautinis atgimimas paveikė ir Lietuvos komunistų partiją: 1989 12 19–23 partijos XX suvažiavime ji atsiskyrė nuo SSKP, į vadovybę buvo išrinkta ir Sąjūdžio veikėjų komunistų. Lietuvoje neliko sovietinio totalitarinio režimo svarbiausios atramos – Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP platformos Lietuvos komunistų partija nebepajėgė to vaidmens atlikti).
Baltijos kelias (1989 08 23)
Į Sąjūdžio vadovybę susitelkusi Lietuvos inteligentija sugebėjo pasirinkti taikaus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo būdą – buvo naudojamasi formaliąja SSRS demokratija ir jos konstitucijoje įrašyta sąjunginių respublikų apsisprendimo teise, pertvarkos skelbiamu viešumu ir demokratizacija. Ši taktika skyrėsi nuo senosios pasipriešinimo taktikos, kurios iš esmės ir toliau laikėsi radikalios grupės ir organizacijos (Lietuvos laisvės lyga). 1990 01 20 Sąjūdis kritikavo ir savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos laipsniško nepriklausomybės atkūrimo taktiką.
Sąjūdis laimėjo pirmuosius demokratinius LSSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus 1990 02–03. Buvo išrinkti 96 jo remiami deputatai (iš 141). Aukščiausiosios Tarybos‑Atkuriamojo Seimo pirmininku tapo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas V. Landsbergis. Aukščiausioji Taryba‑Atkuriamasis Seimas paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos Respublika (Kovo 11 Aktas). Per Sąjūdžio II suvažiavimą (1990 04 21–22) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pasivadino Lietuvos sąjūdžiu arba tiesiog Sąjūdžiu. Aukščiausiosios Tarybos‑Atkuriamojo Seimo sudarytai Lietuvos Vyriausybei 1990 04–06 teko atlaikyti SSRS ekonominę blokadą ir 1991 01 valstybinio perversmo Lietuvoje bandymą (Sausio tryliktoji). Per šį bandymą Sąjūdžio pakviesti Lietuvos žmonės vieningai stojo ginti nepriklausomybės ir perversmas žlugo. Aukščiausioji Taryba‑Atkuriamasis Seimas 1990–91 priėmė pagrindinius Lietuvos ūkio pertvarkymo įstatymus, pradėjo ūkio pertvarką, nacionalizuotos nuosavybės teisių atkūrimą ir privatizavimą.
Kai po nepavykusio 1991 08 19–21 SSRS sovietinių ortodoksinių jėgų pučo (Rugpjūčio pučas) Lietuvą per porą mėnesių pripažino kelios dešimtys užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų, tapo akivaizdu, kad Sąjūdžio svarbiausi tikslai buvo įgyvendinti. Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, pirmą kartą pasaulio istorijoje pavyko taikiu būdu, be didesnės ginkluotos kovos išsivaduoti iš imperinės valstybės (Sovietų Sąjungos), nutraukti jos aneksiją. Pagrindinio tikslo įgyvendinimas kėlė paties Sąjūdžio pertvarkymo į politinę partiją (ar partijas) klausimą. Sąjūdžio vadovybė siekė organizaciją išlaikyti, bet pradėta valstybės turto privatizacija skatino skirtingą visuomenės sluoksnių požiūrį.
Jau 1990 nuo Sąjūdžio atsiskyrė ir buvo įkurtos Nepriklausomybės partija ir Lietuvos liberalų sąjunga. Aukščiausiosios Tarybos‑Atkuriamojo Seimo dauguma ilgainiui suskilo į Sąjūdžio centro, Jungtinę sąjūdžio, Sąjūdžio santaros, Tautos pažangos ir kitas frakcijas. Įsitikinę, kad Sąjūdis tikrai siekia įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, į jį ėmė stoti ir radikalai, buvę pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviai. Juos pradėta rinkti į organizacijos vadovaujančius postus, pati organizacija radikalėjo. 1991 12 14–15 ir 22 vykęs Sąjūdžio III suvažiavimas priėmė naują programą ir įstatus, uždraudė KGB agentams ir informatoriams, komunistinių organizacijų ir Lietuvos demokratinės darbo partijos nariams priklausyti Sąjūdžiui, paskelbė, kad neberemia Centro ir Liberalų frakcijų; buvo priimta nutarimų, kurie vertintini kaip bandymas paversti Sąjūdį partija: numatyta fiksuoti individualią narystę, įvesti nario mokestį. Sąjūdis ir Aukščiausiosios Tarybos‑Atkuriamojo Seimo vadovybė savo veiklai pasitikrinti rengė referendumus. Keli pirmieji parėmė Sąjūdžio siūlymus. Ypač svarbi buvo 1991 02 09 gyventojų apklausa, per kurią už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą pasisakė daugiau kaip 3/4 visų balso teisę turinčių piliečių. 1992 05 23 referendumą dėl stiprios prezidentinės valdžios įvedimo Sąjūdis pralaimėjo. 1992 06 14 referendume rinkėjai balsavo už buvusios sovietinės kariuomenės (Rusijos Federacijos karinių pajėgų) išvedimą 1992 iš Lietuvos valstybės teritorijos, jos padarytų nuostolių kompensavimą.
Dėl pereinamojo į rinkos ekonomiką laikotarpio sunkumų, daugiausia dėl gyvenimo lygio didelio nuosmukio, t. p. dėl Sąjūdžio susiskaldymo, silpnos naujųjų partijų organizacijos 1992 10–11 Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus Sąjūdis pralaimėjo: gavo tik 18 vietų, kartu su dešiniosiomis partijomis – šiek tiek daugiau nei 50 (iš 141). Per kartu vykusį 10 25 referendumą buvo priimta nauja Lietuvos Respublikos Konstitucija (parengta susitarus Aukščiausiosios Tarybos‑Atkuriamojo Seimo sąjūdininkams, centristams ir Lietuvos demokratinės darbo partijos deputatams). Po 1992–93 Seimo ir Prezidento rinkimų pralaimėjimo 1993 05 veikliausi Sąjūdžio nariai įkūrė Tėvynės sąjungą, pats Sąjūdis iš visuomeninio politinio persitvarkė į visuomeninį judėjimą, kurio tikslas – Lietuvos valstybingumo ir lietuvių tautos dvasinio atgimimo įtvirtinimas.
Vadovai
Sąjūdžio Seimo tarybos (nuo 1993 12 – tarybos) pirmininkai: V. Landsbergis (1988–90; nuo 1991 – Sąjūdžio garbės pirmininkas), J. Tumelis (1990–92), J. A. Katkus (1992–93), R. Batūra (1993–2000), R. Kupčinskas (2000–09), V. Žilius (2009–13), A. Tučkus (nuo 2013); Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas V. Žilius (nuo 2016).
-sąjūdininkai; -sąjūdininkas
P: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: steigiamasis suvažiavimas, 1988 m. spalio 22–23 d. Vilnius 1990; Sąjūdis ateina iš toli: Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo Tarybos narių kalbos, atsiminimai, apmąstymai Vilnius 2008. L: V. Lansbergis Lūžis prie Baltijos: politinė autobiografija Vilnius 1997; V. Čepaitis Su Sąjūdžiu už Lietuvą: nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11 Vilnius 2007.
1412