sãksų kalbà, senóji sãksų kalbà, indoeuropiečių šeimos germanų kalbų šakos kalba. Vartota pirmaisiais amžiais po Kristaus dabartinės Vokietijos šiaurės ir vakarų teritorijoje į vakarus nuo Elbės apsigyvenusios germanų genties – saksų. Saksų kalba kartu su fryzų kalba ir senąja anglų kalba priskiriamos Šiaurės jūros germanų kalboms, priklausančioms stambesnei vakarų germanų grupei (greta šiaurės germanų ir rytų germanų kalbų). Pagrindiniu saksų kalbos požymiu laikomas šioje kalboje neįvykęs antrasis garsų (priebalsių) postūmis (vok. die zweite Lautverschiebung), kuriuo senoji saksų kalba skiriasi nuo senosios vokiečių aukštaičių kalbos (pvz., saksų kalba tiohan ‘traukti’ – senovės vokiečių aukštaičių kalba ziohan, saksų kalba pund ‘svaras’ – senovės vokiečių aukštaičių kalba pfund, saksų kalba opan ‘atidarytas’ – senovės vokiečių aukštaičių kalba offan). Skirtumų yra ir balsių sistemoje, pvz., saksų kalba išlaiko germanišką ilgąjį ô (senovės vokiečių aukštaičių kalboje uo), germaniškieji dvibalsiai ai ir au saksų kalboje tampa monoftongais ê ir ô (pvz., saksų kalba blômo ‘gėlė’ – senovės vokiečių aukštaičių kalba bluomo, saksų kalba gêt ‘godumas’ – senovės vokiečių aukštaičių kalba geiz). Išlikusių rašytinių paminklų nėra daug (palyginti su senovės vokiečių aukštaičių kalba). Svarbiausias ir didžiausias rašto paminklas, manoma, apie 830–840 Fuldos vienuolyne sukurtas 5983 hegzametro eilučių epas apie Jėzaus Kristaus gyvenimą Išganytojas (Heliand; pasižymi aukštu meniniu lygiu ir struktūra, atspindi to laikotarpio liaudies kūrybos ir kalbos ypatumus). Apie 1150 saksų kalba išnyko. Nuo 12 a. kaip rašytinė kalba saksų kalba nebevartota, jos vietą užėmė vidurinė vokiečių žemaičių kalba.
2386