„Saksų veidrodis“ (lotynų kalba „Speculum Saxonum“, vokiečių kalba „Sachsenspiegel“), rytų saksų (ostfalų) paprotinės teisės rinkinys. 1215–31 Saksonijoje sudarė teisėjas Eike von Repgowas. Parašytas lotynų kalba (rašytinis variantas neišliko), netrukus išverstas į vokiečių kalbą. Pavadinimas reiškė, kad tai yra rinkinys, į kurį kaip į veidrodį pažvelgę saksai galės atskirti, kas yra teisė. Saksų veidrodį sudarė 2 dalys. Pirmoji dalis – Žemės teisė (vokiečių kalba Landrecht) – apėmė valstybinės, baudžiamosios, civilinės ir procesinės teisės normas, reglamentavo įvaitias sutartis – pirkimo ir pardavimo, panaudos, samdos, pasaugos. Pagal Saksų veidrodį, turto perdavimo sandoriai buvo sudaromi teisme, tvirtinančiame patį jų faktą. Buvo įtvirtinta žemės nuosavybės apsauga nuo nuganymo, pasėlių sugadinimo, reglamentuoti santuokos ir šeimos santykiai. Buvo nustatytas sutuoktinių turto, patenkančio į visišką vyro dispoziciją, bendrumo principas (žmona be vyro, kaip teisėto savo globėjo, sutikimo negalėjo valdyti jokio turto). Paveldint stengtasi, kad žemė liktų vyrams, bet iš šeimos turto buvo išskiriama tam tikra dalis (moters asmeninio naudojimo daiktai, namų reikmenys), kuri buvo paveldima atskirai. Paveldėjimui gauti reikalauta, kad gavėjo padėtis visuomenėje būtų tokia pati arba aukštesnė. Plačiai reglamentuotos bausmės už nusikalstamas veikas. Be žalos atlyginimo, piniginės baudos, vadinamojo vergeldo (vokiečių kalba Wehrgeld; žuvusiojo giminaičiams nusikaltėlio mokama pinigų suma), buvo nustatytos įvairių rūšių mirties bausmės – kaulų laužymas ratu, sudeginimas ant laužo, pakorimas, t. p. luošinamosios bausmės – liežuvio išplėšimas, rankos nukirtimas. Teisėjas, tinkamai nenubaudęs nusikaltėlio, pats turėjo būti baudžiamas nusikaltėliui skirtina bausme. Antroje Saksų veidrodžio dalyje – Lenų teisėje (vokiečių kalba Lehnrecht) – reglamentuoti siuzereniteto ir vasaliteto santykiai (lenų rūšys, jų gavimo, laikymo ir netekimo tvarka). Saksų veidrodis pripažino imperatoriaus teisę visur, kur tik jis būtų, vykdyti teisingumą, kaldinti monetas, imti rinkliavas. Nepajėgdamas visur būti ir teisti, imperatorius grafų teismo įgaliojimus perdavė kunigaikščiams.
Saksų veidrodis buvo teisės atsvara romėnų teisės recepcijai, jame surinktos germaniškosios teisės normos, buvo biblinės ir romėnų teisės normų, juntama ir bažnytinės teisės įtaka. Pirmoji dalis paplito Vokietijoje ir už jos ribų (Olandijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kitur). Saksų veidrodis plačiai aiškintas, komentuotas, teismuose kai kada remtasi jo glosomis (trumpais paaiškinimais). Saksų veidrodžio legitimacijos lygį kėlė ir tai, kad jis buvo realiai veikianti, patikrinta, išbandyta teisė. Saksų veidrodžio pavyzdžiu sukurti Augsburgo saksų veidrodis, Švabų veidrodis, Vokietijos veidrodis. Saksų veidrodis turėjo įtakos daugeliui vėlesnių teisynų, t. p. ir Lietuvos Statutui. Vokietijoje kai kuriomis jo nuostatomis remtasi iki 20 a. pradžios.