kosminė stotis Saliut 7
„Saliut“, SSRS kosminės stotys. Skriejo orbita aplink Žemę. Juose atlikti biomedicininiai, ilgalaikio gyvenimo nesvarumo būklėje įtakos žmogaus organizmui, Žemės paviršiaus ir atmosferos tyrimai, technologiniai eksperimentai nesvarumo būklėje, astronominiai stebėjimai, karinė žvalgyba. Naudoti 1971–91; iš viso paleisti 5 pirmosios kartos ir 2 antrosios kartos Saliut, kurie skriejo automatiniu arba pilotuojamu režimu. Saliut korpusas laiptuoto cilindro formos. Ilgis apie 15 m, didžiausias skersmuo 4,25 m (su išskleistais Saulės elementais 16,5 m), masė 18,9 t. Sudarytas iš nuosekliai sujungtų sekcijų: 2 sandarių – pereinamosios sekcijos su erdvėlaivių švartavimosi mazgu ir darbo sekcijos (antrosios kartos Saliut – Saliut 6 ir Saliut 7 turėjo prie jos prijungtą sandarią tarpinę kamerą) ir 1 nesandarios mokslinės aparatūros ir variklių sekcijos.
Sandariųjų gyvenamųjų patalpų (pereinamosios ir darbo sekcijos) tūris 82 m3 (su tarpine kamera – 100 m3). Korpusas padengtas specialia termoizoliacine danga. Darbo sekcijos išorėje buvo įrengti trys automatiškai į Saulę nukreipiami Saulės elementų blokai, kurių bendras plotas 60 m2. Saliut buvo iškeliamas į orbitą (be įgulos) nešančiosiomis raketomis Proton. Į pirmosios kartos Saliut (Saliut 1–Saliut 5) kosmonautų ekspedicijos ir kroviniai buvo skraidinami erdvėlaiviais Sojuz, kurie prisišvartuodavo prie pereinamosios sekcijos.
Saliut 1 startavo nesėkmingai: pirmosios ekspedicijos kosmonautai prisišvartavo prie Saliut, bet negalėjo atidaryti liuko ir įeiti į patalpas, todėl grįžo atgal į Žemę. Antroji įgula sėkmingai dirbo, bet kosmonautai (3) žuvo leisdamiesi į Žemę. Saliut 2 skriejant orbitoje pažeistas sekcijų sandarumas; niekada nebuvo apgyvendintas. Antrosios kartos Saliut (Saliut 6 ir Saliut 7) variklių sekcijos gale buvo įrengtas antras švartavimosi mazgas, prie kurio galėjo jungtis ir krovininiai erdvėlaiviai Progress. Todėl šie Saliut veikė kur kas ilgiau, nes galėjo operatyviai papildyti kuro ir maisto atsargas ir atgabenti daugiau įrangos. Juose buvo pasiekti tuometiniai nepertraukiamo išgyvenimo kosmose trukmės rekordai: kosmonautai A. Berezovojus ir Valentinas Lebedevas dirbo ir gyveno Saliut 7 stotyje 211 dienų. Atitarnavę Saliut pagal specialias valdymo komandas iš Žemės buvo nukreipiami į tankesnius atmosferos sluoksnius, kuriuose sudegdavo arba suirdavo į smulkesnes dalis ir nukrisdavo į vandenyną.
SSRS kosmonautas L. Kizimas vaikšto erdvėje pre kosminės stoties Saliut 7 (1984)
1
3018