Šaltàsis kãras (1946–91), Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir SSRS (su jų sąjungininkais) politinė, ekonominė, propagandinė, iš dalies ir karinė kova dėl dominavimo pasaulyje. Terminą 1947 pirmą kartą viešai pavartojo JAV finansininkas ir vyriausybės patarėjas B. Baruchas.
Šaltojo karo ištakos – Rusijos bolševikų partijos atėjimas į valdžią 1917. Bolševikų pasaulėžiūra ir jų siekis, kad marksistinė ideologija vyrautų visame pasaulyje, buvo nepriimtina daugeliui šalių, bet šį prieštaravimą užgožė nacių Vokietijos sukeltas Antrasis pasaulinis karas, kuris privertė Vakarų demokratines valstybes ir komunistinę SSRS sudaryti sąjungą.
Karo pabaigoje JAV ir SSRS vyriausybių lūkesčiai dėl pokario pasaulio plėtros neišsipildė. JAV tikėjosi, kad jų teikiamos pagalbos SSRS (lendlizo), galinčios padėti atkurti SSRS ekonomiką, pratęsimas arba nutraukimas yra priemonė, priversianti SSRS įgyvendinti Jaltos konferencijos nutarimus dėl Rytų Europos šalių demokratizavimo. SSRS vyriausybė tikėjosi, kad atsisakydama lendlizo pastūmės JAV į neišvengiamą jų pramonės (ir viso kapitalistinio pasaulio) perprodukcijos krizę ir žlugimą. Abi šalys manė, kad pokario sąlygos yra palankesnės joms ir vykdė viena kitai nepriimtiną politiką.
20 a. 5 dešimtmečio antroje pusėje SSRS kariuomenės užimtose Rytų Europos šalyse buvo atsisakyta laisvų rinkimų ir įtvirtinta komunistinių partijų valdžia; SSRS sąjungininke tapo ir Kinija, nes 1949 valdžia čia atiteko komunistams. JAV požiūris į SSRS iš esmės pasikeitė JAV ambasadoriui Maskvoje G. F. Kennanui 1946 02 pateikus SSRS strateginių tikslų ir jos politikos vertinimą (G. F. Kennanas teigė, kad SSRS vyriausybė netiki ilgalaikiu taikiu sambūviu su kapitalistiniu pasauliu ir vadovausis jėgos logika). 1946 JAV prezidentas H. S. Trumanas atsisakė pažadų perleisti SSRS Vokietijos mokamas reparacijas ir pradėjo komunistinės ideologijos plėtros sulaikymo politiką (dar Trumano doktrina). Dėl JAV pasiūlyto Marshallo plano įgyvendinimo Vakarų Europos šalys 1947–48 pateko į JAV įtaką.
Berlyno sienos statyba (Zimmerstrasse, Kreuzbergo rajonas, 1961 11)
Jungtinių Amerikos Valstijų patrulinis lėktuvas P2V Neptune virš bombonešius gabenančio SSRS laivo per Karibų krizę (1962 10)
Kariniu požiūriu priešiškas puses sutelkė NATO ir Varšuvos sutarties blokai. Šių blokų santykiams didelę reikšmę turėjo disponavimas branduoliniu ginklu, t. p. dėl jo grėsmės susikūręs tarptautinis taikos šalininkų judėjimas (ir Pasaulinė taikos taryba), jame vyravo požiūris, kad didesnę grėsmę kelia agresyvus kapitalistinių šalių, bet ne SSRS elgesys, pačioje SSRS viešos diskusijos dėl branduolinio ginklo nebuvo). Priešiškiems blokams nepriklausančias šalis suvienijo Neprisijungusiųjų šalių judėjimas. Šaltojo karo laikotarpiu pasaulio tarptautiniuose santykiuose vyravo nepasitikėjimas. Abiejų blokų įtampa tai padidėdavo, tai nuslūgdavo. Sudėtingiausi laikotarpiai buvo Berlyno blokada (1948–49), Korėjos karas (1950–53), Sueco karas (1956–57, arabų–Izraelio karai), Karibų krizė (1962; didžiausių prieštaravimų laikotarpis), 1973 arabų–Izraelio karas ir Afganistano karas (1979–92), santykiai pagerėjo 1953–54, mirus J. Stalinui (1953), sureguliavus Kubos krizę (20 a. 6 dešimtmečio pirma pusė), derybų dėl strateginės ginkluotės apribojimo laikotarpiu (20 a. 8 dešimtmetis).
20 a. 9 dešimtmetyje JAV prezidento R. Reagano administracija pradėjo didelę ginklavimosi programą (Strateginės ginkluotės iniciatyva). SSRS vyriausybė suprato, kad dar vienas ginklavimosi varžybų etapas ir Afganistano karo išlaidos jai taps nepakeliamos. 1985 į valdžią atėjusios naujos SSRS lyderių kartos, vadovaujamos M. Gorbačiovo, pertvarkos politika Šaltojo karo dalyvių ideologinius prieštaravimus sušvelnino, bet kartu paskatino iširti SSRS vadovaujamą šalių bloką. SSRS iš esmės nustojus remti komunistinę pasaulėžiūrą ir Antrojo pasaulinio karo nugalėtojoms (Didžiajai Britanijai, JAV, Prancūzijai ir SSRS) 1990 pasirašius Maskvos sutartį, leidžiančią susivienyti Vokietijai, Šaltasis karas baigėsi.