Salvadòro architektūrà
Chalchuapoje, San Andrése, Joya de Ceréne (La Libertado departamentas, apie 600 gyvenvietę suniokojo ugnikalnis Laguna Caldera; pasaulio paveldo vertybė, nuo 1993) išliko majų šventyklų fragmentų.
Išganytojo katedra San Salvadore (1956–99, architektas J. M. Duránas, fasadas, skulptorius F. Llortas)
Kolonijiniu laikotarpiu taisyklingo plano gyvenvietės ir miestai užstatyti 1–2 aukštų gyvenamaisiais namais. Per 1789, 1854 ir 1873 žemės drebėjimus sugriauta dauguma kolonijinio laikotarpio pastatų visuose Salvadoro mietuose. Daugiausia išliko bažnyčių: Huizúcare (1704, paskutinė rekonstrukcija 1974), Sonsonatėje (1723, po 2001 žemės drebėjimo atstatyta), El Pilar San Vicentėje (1769), Metapáne (1743), Šv. Kryžiaus Panchimalco (prie San Salvadoro, perstatyta 18 a. viduryje). 19–20 a. San Salvadore pastatyta bažnyčia Candelaria (1891), Nacionaliniai rūmai (1911, inžinierius J. E. Alcaine), neoklasicistiniai teatro rūmai (1917, architektas D. Beylardas), Išganytojo katedra (1956–99, architektas J. M. Duránas, fasadas, skulptorius F. Llortas), Santa Anoje – neogotikinė Švč. Mergelės Marijos katedra (1906–59).
Po 1986 žemės drebėjimo daugiausia pastatyta gyvenamųjų namų. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia statoma bankų, viešbučių, biurų pastatų.
Pasaulio paveldo vertybės
Joya de Ceréno archeologinė vietovė (La Libertado departamentas, nuo 1993).
2271
Salvadoro kultūra
Salvadoro konstitucinė santvarka
Salvadoro partijos ir profsąjungos