smonė, sudėtingiausia psichikos forma, smegenų pusrutulių nervinio aktyvumo būklė, kuriai būdinga suvokimo, vaizduotės, jausmų sąsaja su sąvokiniu mąstymu, intelekto (proto) veiksmais. Sąmonę turi tik žmogus. Sąmonės pasireiškimas priklauso nuo būdravimo būklės (gebėjimas kontaktuoti su aplinka ir suvokti save), intelekto pajėgumo (gebėjimas mokytis ir atsiminti, dėmesingumas, emocingumas ir kita). Sąmonė leidžia žmogui atsiskirti nuo aplinkos, ją pažinti ir keisti. Žmonėms bendraujant, kartu veikiant jų sąmonė tobulėja, formuojasi savimonė. Empiriškai traktuojama sąmonė yra nuolat kintanti jutiminių ir protinių vaizdinių visuma (tie vaizdiniai žmogui kyla kaip jo sukauptos patirties rezultatas ir lemia jo veiklą). Sąmonei būdinga: aktyvumas, intencionalumas, refleksija, savistaba, motyvacinis vertybinis pobūdis, įvairaus aiškumo laipsnis (lygis). Kiekvieno žmogaus sąmonė yra unikali, bet nėra nepriklausoma – ją lemia nuo jos nepriklausantys išorės veiksniai (pirmiausia tos socialinės sistemos, kurioje žmogus gyvena, struktūros). Žmogus psichinius reiškinius pažįsta tiek, kiek juos įsisąmonina (taip pat ir pasąmonę, kurią įsisąmonina tiesiogiai arba netiesiogiai). Dėl sąmonės žmogus aiškiau ar ne taip aiškiai suvokia įvairius reiškinius, sudarančius vienokių ar kitokių psichinių funkcijų turinį. Sąmonės kilmę, struktūrą ir funkcionavimą tiria psichologija. Sąmonės tam tikrus komponentus tiria filosofija, logika, kalbotyra, neurofiziologija, antropologija, sociologija, etnografija ir kiti mokslai.
Pirmasis sąmonės sąvoką 1720 išskyrė vokiečių filosofas ir matematikas Chr. Wolffas. Įvairios psichologijos mokyklos vartoja tam tikrus jos variantus. Sąmonė netgi buvo laikoma bendrąja psichikos gyvavimo prielaida ir nusakoma metaforiškai (sąmonės šviesa, sąmonės laukas, sąmonė – visų psichinių funkcijų šeimininkė). Sąmonė buvo tapatinama su kuria nors iš psichinių funkcijų (dažniausiai su dėmesiu ar mąstymu). Sąmonės konkrečiai (taip pat ir eksperimentiškai) negalima ištirti, todėl biheiviorizmo atstovai teigia, kad psichologiniu požiūriu sąmonė yra fikcija, ir vengia šios sąvokos. Sąmonės, kaip ir psichinių funkcijų, negalima lokalizuoti erdvėje, taip pat (kitaip nei psichinių funkcijų atveju) išskaidyti laiko atžvilgiu. Tyrinėtojams nepavyksta nustatyti požymių, pagal kuriuos būtų galima tirti sąmonę psichologijos metodais (pavyzdžiui, matuoti tam tikrais laiko vienetais, lyginti tam tikrų laiko atkarpų sąmonę). Konstruktyviai sąmonės analizei svarbi buvo vokiečių filosofo I. Kanto idėja, kad sąmonė turi pastovių invariantiškų struktūrų ar schemų, kurios priima nuolat kintantį jutimo sensorinės informacijos organų srautą ir jį tam tikru būdu formuoja. Žmogaus sąmonės struktūros formuojasi ankstyvojoje vaikystėje vaikui perimant (interiorizacija) veiklos, pirmiausia bendravimo su suaugusiuoju, struktūras. Tokio perėmimo galimybės pagrindas – filogenetinė (istorinė) raida. Daiktinė veikla ir jos atributas bendravimas turi šias pagrindines savybes, atsispindinčias sąmonės struktūroje: socialinę kilmę ir sandarą (socialinės veiklos reglamentacija, įrankių ir ženklų naudojimas), pasidalijimą tarp dviejų subjektų, nukreiptumą į objektą. Žmonių veiklos struktūra lemia sąmonės struktūrą ir svarbiausias savybes: socialinį pobūdį (ženklų ir simbolių, pirmiausia žodinių sistemų, vartojimą), refleksiją, vidinį dialogą, daiktiškumą. Fenomenologinė psichologija sąmone vadina specifinius išgyvenimus, per kuriuos atsiskleidžia žmogaus Aš arba tam tikra esmė, kognityvinė psichologija sąmonę apibrėžia kaip pažintinį dalyvavimą, socialinė psichologija sąmonės terminu nusako asmens vietą visuomenės struktūroje. Kibernetikos paveikta psichologija sąmonę laiko tarsi tinklu neurofiziologiškai aiškinamų sistemų (kūno, erdvės ir laiko suvokimas, prisiminimas ir kita), kurios atskirai ar kartu dalyvauja apdorojant informaciją ir daro įtaką skirtingiems sąmoningumo laipsniams.
Sergant psichikos, infekcine liga, sutrikus medžiagų apykaitai, apsinuodijus, dėl didelio nuovargio sąmonė gali sutrikti. Sąmonės sutrikimams būdinga atotrūkis nuo aplinkos (ligonis nesuvokia, kas vyksta aplinkoje, nedalyvauja joje), pakitęs laiko, vietos, savęs suvokimas, dar vadinamas orientacijos sutrikimais (ligonis nežino, kokia data, kur jis yra šiuo metu, nežino savo pavardės, vardo, kur dirba ir kita), suvokimo sutrikimai (gali atsirasti iliuzijų, haliucinacijų ir kita) ir atminties sutrikimai. Sąmonės sutrikimai gali būti kiekybiniai ir kokybiniai. Kiekybiniams sąmonės sutrikimams būdingas budrumo netekimas: obnubiliacija (lengviausia sąmonės netekimo būsena, kai ligonio psichikos veikla ir judesiai vos sulėtėję, jis atrodo tarsi būtų išsiblaškęs), somnoblencija (sunkesnė forma, kai ligonis liguistai mieguistas, visi jo veiklos procesai sulėtėję, jis nesuvokia laiko ir vietos, bet dar reaguoja į žodinius dirgiklius), soporas (sunki sąmonės netekimo būklė, ligonis atrodo lyg giliai miegantis, nereaguoja į žodžius, tik į skausmingus dirgiklius), koma. Kokybiniams sąmonės sutrikimams būdinga delyras, oneiroidas (patiriami panašūs į sapną fantastiniai išgyvenimai, regos ir klausos haliucinacijos, įkyriosios būsenos, nevisavertiškumas ir didybės kliedesiai, atsiranda somatinių reiškinių – miego, kvėpavimo sutrikimų, galvos, viso kūno skausmų, nuotaikos sutrikimų – pakilumas, jaudrumas, manija, nuovargis, depresija, nerimas, įtampa, baimė), amnezija, prieblandinė sąmonės būsena (dažniausiai atsiranda staiga, ligonis būna išsiblaškęs, nesirūpina savo išvaizda, išlieka jo gebėjimas atlikti veiksmus, bet sutrinka kontaktas su aplinka, nebeįmanoma bendrauti, pasitaiko echolalijos momentų, ligonio elgesį veikia įtampa, baimė, regos ir klausos haliucinacijos, kliedesiai, ypač persekiojimo). Esant prieblandinei sąmonės būsenai gali atsirasti ambulatorinis automatizmas: neilgai trunkantis gali reikštis transu (pavyzdžiui, staiga nusiperkamas bilietas ir iškeliaujama), kai jo metu bėgama – fuga, pasireiškiantis naktį – somnambulizmu. Dėl prieblandinės būsenos ligonis gali tapti agresyvus, pavojingas aplinkiniams, įvykdyti nusikaltimą, o vėliau nieko neprisiminti.
LIETUVOJE pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą (1995), jei asmuo, sergantis sąmonės sutrikimais, padaro nusikaltimą ir jei teismo psichiatrijos ekspertizė nustato visišką ar ribotą jo nepakaltinamumą, jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės.