San Andrèaso lžis (San Andreas Fault), žemyninis transforminis tektoninis lūžis Jungtinių Amerikos Valstijų vakaruose, formuojantis tektoninę ribą tarp Ramiojo vandenyno ir Šiaurės Amerikos plokščių. Ištįsęs nuo Mendocino kyšulio Kalifornijos šiaurėje iki Kalifornijos įlankos.
Pagal apie 1300 km ilgio lūžio liniją uolienos perstumiamos horizontaliai – Ramiojo vandenyno plokštė slysta į šiaurės vakarus palei Šiaurės Amerikos plokštę. San Andreaso lūžis pradėjo formuotis prieš 28 mln. m. paleogeno pabaigoje senajai Farallono plokštei nyrant po Šiaurės Amerikos plokšte. San Andreaso lūžį sudaro 3 segmentai: pietinis – Mojave’ių, kuriame susidaro daug žemės drebėjimų židinių (žemės drebėjimai kartojasi kas 140–160 m.), centrinis – seismiškai pasyviausias, kuriame plokščių pakraščiai vienas kito atžvilgiu slenka tolygiai, nesukeldami staigių seisminių judesių, bei šiaurinis – seismiškai ypač aktyvus, kuriame susisiekia Ramiojo vandenyno, Šiaurės Amerikos ir Juano de Fucos (Farallono plokštės liekanų) plokščių ribos. Dabartiniu metu Ramiojo vandenyno ir Šiaurės Amerikos plokštės viena kitos atžvilgiu pasislenka vidutiniškai 35 mm per metus.
San Andreaso lūžis
San Andreaso lūžio zonoje įvyko keli stiprūs žemės drebėjimai: 1857 – epicentras Fort Tejone (magnitudė 7,9), 1906 – San Francisco (magnitudė 7,8), 1989 – Loma Prietos (šalia Santa Cruzo, magnitudė 6,9), 2004 – Parkfieldo (magnitudė 6,0).
San Andreaso lūžį 1895 išskyrė Jungtinių Amerikos Valstijų geologas A. Lawsonas.
1417