Sanaj (Sanā’ī), Sanai, tikr. Abul‑Majd Majdūd Sanā’ī apie 1087–91Gazni apie 1131 (?)Gazni, persų poetas. Vienas žymiausių persų poetų sufijų. Dar vadinamas Hakimu Sanaji (Išminčiumi Sanaji). Vėlyvųjų Gaznevidų amžininkas ir panegirikas, šlovinęs juos gazelėse. Išlikusių eilėraščių išsamiausią rinkinį (divaną) sudaro apie 10 000 beitų (dvieilių). Žymiausias kūrinys (į divaną neįeina) – prieš mirtį sukurta didaktinė poema mesnevis Tikrovės sodas ir kelio įstatymas, skirta Gaznevidų sultonui Bachram‑šachui (valdė 1117–53). Ji yra itin vertingas liaudiškojo islamo studijų šaltinis, vienas pirmųjų ir populiariausių mesnevių persų literatūroje. Išliko šios poemos įvairios redakcijos (įvairiais pavadinimais; apie 40 nuorašų), nuo 5000 iki 10 000 beitų. Seniausias išlikęs nuorašas Fachrinamė (Fachro knyga), datuojamas 1157. Sudaro pamokymai įvairiomis etinėmis ir dvasinėmis temomis (apie asketišką gyvenimą, dvasios vadovą, žemesniąją sielą, pasiruošimą mirčiai ir būsimajam gyvenimui). Vėlesniuose išlikusiuose variantuose (pvz., 1192 nuoraše Dieviškoji knyga / Elahinamė) poema papildyta didaktiniais pasakojimais ir suskirstyta į 10 teminių skyrių. Išliko ir kitų autoriaus poemų (po kelis šimtus beitų), prozos kūrinių (jam priskiriamų laiškų, traktatų).
2774