Šang Jang (Shang Yang, Šang Jángas) apie 390 pr. Kr. 338 pr. Kr., Čino karalystės valstybės veikėjas, legizmo vienas kūrėjų.
Kilęs iš kilmingos, bet nuskurdusios Vejų karalystės aristokratų šeimos. Nuo 361 pr. Kr. tarnavo Čino valstybės karaliui Siaogongui ir greitai tapo jo pirmuoju patarėju. 356 pr. Kr. pradėjo radikalias reformas, kurios sustiprino centrinę valdžią, susilpnino aristokratijos politinę ir ekonominę įtaką ir bene pirmą kartą Kinijoje bandė įtvirtinti privačią žemės nuosavybę.
Svarbiausi jo teorijos teiginiai: valstybėje svarbiausias darbas – karo tarnyba ir grūdų auginimas; tradicijų, protėvių kulto, konfucianizmo idėjų atsisakymas; už asmens padarytus nusikaltimus atsako ir šeima bei bendruomenė; už padarytus nusikaltimus – visiems vienodos bausmės; asmuo vertinamas ne pagal kilmę, bet pagal nuopelnus valstybei (už tai teikiami ir tarnybiniai bei kilmės rangai); mokesčiai imami iš kiekvieno asmens.
Už nuopelnus Šang Jangas iš karaliaus gavo valdyti Šano sritį. 338 pr. Kr., mirus Siaogongui ir į valdžią atėjus naujam valdovui, Šang Jangas buvo apkaltintas išdavyste. Pabėgo į Vejų karalystę, vėliau į Šaną ir surinkęs kariuomenę bandė priešintis, bet buvo nugalėtas ir nužudytas.
Šang Jango reformos labai sustiprino Čino karalystę; per mažiau kaip 100 metų jos valdovai pajungė kitas kinų valstybes ir suvienijo Kiniją. Šang Jango teiginiai tapo oficialia Čino valstybės ideologija; kai kurias šios teorijos nuostatas 20 a. perėmė ir totalitariniai režimai (t. p. ir Kinijos).