Sangùškos, 15–19 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Lietuvos didikų giminė. Kunigaikščiai. Kilusi iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnaus Teodoro Algirdaičio. Herbas – Vytis. Giminė vadinama Teodoro Algirdaičio jaunesniojo sūnaus Sanguškos (m. po 1454) vardu. Valdė iš tėvo paveldėtas Ratnos (dabar Baltarusija) ir Kovelio žemes. Jas prarado per kovas dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto palaikydamas Švitrigailą. Vėliau pripažino Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio valdžią ir tėvoniją atgavo. Turėjo 4 sūnus: Braclavo ir Vinnycios (dabar Ukraina) vietininką Vosylių, Vladimiro ir Kremeneco (dabar Ukraina) vietininką Aleksandrą, Joną ir Mykolą. Įsitvirtinę LDK ukrainietiškose žemėse Sanguškos nuo 15 a. buvo viena įtakingiausių ir turtingiausių Voluinės didikų giminių. Dažnai buvo Vladimiro, Vinnycios, Žitomyro, Čerkasų, Braclavo seniūnai. Po LDK ir Lenkijos karalystės sudarytos Liublino unijos (1569) Voluinės vaivadiją prijungus prie Lenkijos, Sanguškos daugiausia pasižymėjo Lenkijoje, nors kai kurie tapdavo ir LDK pareigūnais. Iš pradžių buvo stačiatikiai, 17 a. tapo unitais, netrukus perėjo į katalikybę. Tarp 16 a. Sanguškų labiausiai žinomi Voluinės žemės maršalkos Teodoro sūnūs Dimitrijus (m. 1554) ir Romanas (m. 1571). Dimitrijus buvo Čerkasų ir Žitomyro seniūnas, pagarsėjo 1553 pagrobęs ir prievarta vedęs kunigaikščio Elijo Ostrogiškio vienintelę dukterį ir paveldėtoją Elžbietą (Halšką). Nubaustas infamija (garbės atėmimo bausmė) pabėgo į Čekiją, kur persekiotojų (Martyno Zborovskio) nužudytas. Romanas, jaunystėje tarnybą pradėjęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo dvare ir LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio kariniame dalinyje, buvo vienas žymiausių LDK karo veikėjų. Būdamas Žitomyro seniūnu gynė LDK pietines sienas nuo totorių ir turkų. Per 1558–83 Livonijos karą su Rusija buvo laimėto Ulos mūšio (1564) vienas vadų. 1568 triumfo eitynėse su karo belaisviais ir karo grobiu įžengė į Liubliną. Nuo 1566 buvo Braclavo vaivada, nuo 1567 – LDK lauko etmonas, pramintas Rytų Achilu.
Kiti žymesni Sanguškos. Minsko ir Vitebsko vaivada Simonas Samuelis (m. 1638) pirmasis iš giminės perėjo į katalikų tikėjimą. Jo sūnus Jeronimas Vladislovas (1611–57; J. V. Sanguška) buvo jėzuitas, titulinis Metonės vyskupas ir Vilniaus vyskupas (sufraganas), 1649 –55 – laikinasis Vilniaus vyskupijos valdytojas, nuo 1655 – Smolensko vyskupas. Nuo 1734 Povilas Karolis (1680–1750) ir 1768–81 Juozapas Paulinas (1740–81) buvo LDK didieji maršalkos; abu – Lenkijos Baltojo Erelio ordino kavalieriai. Eustachijus Erazmas (1768–1844) – Voluinės vaivada, Liublino atstovas Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seime (1788–92), kelių paskelbtų kalbų autorius. Jaunystėje studijavo karybą, tarnavo Prancūzijoje. Būdamas generolu majoru dalyvavo 1794 sukilime. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) įstojo į Rusijos kariuomenę, bet 1806 perėjo į Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I pusę. Kaip lenkų dalinio vienas vadų dalyvavo 1812 Napoleono I žygyje į Maskvą (Prancūzijos–Rusijos karas). Vėliau gyveno savo valdose Voluinėje, parašė atsiminimų. Jo sūnus Romanas Stanislovas (1800–81) dalyvavo 1830–1831 sukilime, už tai buvo ištremtas į Sibirą, vėliau – į Kaukazą. Grįžęs garsėjo visuomenine ir ūkine veikla Galicijoje; čia 19 a. telkėsi Voluinės žemės Sanguškų giminės valdos. Romano Stanislovo brolis Vladislovas Jeronimas (1803–70) – t. p. Galicijos veikėjas, vietos Seimo atstovas, Austrijos‑Vengrijos valstybės tarėjas. Garsėjo savo mineralų rinkiniu ir žirgynais; parašė knygą Apie žirgininkystę (O hodowli koni 1839). Vladislovo Jeronimo sūnus Eustachijus Stanislovas (1842–1903) 1890–95 buvo Galicijos Seimo ir Austrijos‑Vengrijos Valstybės tarybos Vienoje atstovas, Galicijos vietininkas. Aukso Vilnos ordino kavalierius. Vienintelis vyriškosios linijos iš Sanguškų giminės liko Paulius Pranciškus Romanas (g. 1973), gyvena Brazilijoje.
-Sanguška; -Vosylius Sanguška; -Aleksandras Sanguška; -Jonas Sanguška; -Mykolas Sanguška; -Teodoras Sanguška; -Dimitrijus Sanguška; -Romanas Sanguška; -Simonas Samuelis Sanguška; -Jeronimas Vladislovas Sanguška; -Povilas Karolis Sanguška; -Juozapas Paulinas Sanguška; -Eustachijus Erazmas Sanguška; -Romanas Stanislovas Sanguška; -Vladislovas Jeronimas Sanguška; -Esutachijus Stanislovas Sanguška; -Paulius Pranciškus Romanas Sanguška
L: Monografia XX. Sanguszków / sudarė Z. L. Radzimiński, B. Gorczak t. 1–3 Lwów 1906–11; J. Tęgowski Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów Poznań-Wrocław 1999.
2336