santãlų kalbà priklauso austroazijiečių šeimos mundų kalbų šakos šiaurinei grupei. Daugiausia vartojama Indijos šiaurės rytinėje ir vidurinėje dalyse (apie 6,2 mln.) – Biharo, Džharkhando, Orissos, Vakarų Bengalijos, Džharkhando valstijose (viena iš 23 Indijos kalbų), t. p. Bangladeše (apie 160 000), Nepale (apie 42 000), Butane ir kitur. Iš viso kalbančiųjų apie 6,5 mln. (21 a. pradžioje). Indijoje santalų kalba turi 5 pagrindinius dialektus. Santalų kalba artima mundarių kalbai ir ho kalbai. Būdinga 3 eilių (priešakinės, užpakalinės ir vidurinės) 14 balsinių fonemų sistema, turi specifinius atviruosius ir uždaruosius balsius a ir e. Dvibalsių neturi, bet dažni balsių įvairūs junginiai, žodyje gali būti iki 6 iš eilės vartojamų balsių. Priešdėlių samplaikos žodžio pradžioje ir pabaigoje nebūdingos. Santalų kalba agliutinacinė. Turi daug gramatinių laikų, 5 nuosakas, 3 skaičius (vienaskaita, dviskaita, daugiskaita), sudėtingą polisintetinę asmenavimo sistemą. Žodžių darybai būdinga afiksacija (dažna infiksacija, reta sufiksacija), sudūrimas. Dažna visiškoji ir dalinė reduplikacija, kuri padeda žodžių (daiktavardis) ir formų (veiksmažodis) darybai. Daug skolinių iš indų kalbų (ypač bengalų), dravidų šeimos kalbų. Neturi vienos bendros rašto sistemos – 1925 sukurtas originalus santalų kalbos raštas ol‑čiki, turintis 30 ženklų, bet vartojama ir devanagari, bengalų, lotynų, orijų raštų tipai. Kuriama grožinė literatūra, leidžiama spauda, transliuojamos radijo ir televizijos laidos, mokomasi mokyklose. Pirmieji žodynai ir gramatikos parengti 19 a., Biblija išversta 1914–2005.
85