Saratogos mūšis

Saratògos mšis, Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karo (1775–1783) mūšis tarp Didžiosios Britanijos ir amerikiečių kariuomenių. Vyko 1777 09 19–10 17 Saratogos apylinkėse (Niujorko valstija). 1777 vasarą Didžiosios Britanijos kariuomenė (apie 7200 karių, vadas J. Burgoyne’as) iš Kanados pajudėjo pietų kryptimi (užėmus Albany ir Hudsono upės slėnį maištaujančios kolonijos būtų padalytos į 2 dalis). Amerikiečiai (apie 11 000 karių, vadas H. Gatesas) vengė atviro mūšio, bet sėkmingai taikė vilkinimo taktiką (naikino tiltus, įrenginėjo pasalas ir kita). 09 19 ties Freemano ferma įvyko pirmasis atviras kariuomenių susidūrimas. Tik po 6 šturmų fermą užėmę britai žygį kuriam laikui nutraukė ir įsitvirtino. 10 07 amerikiečiams perėjus į puolimą tik dėl sumanaus vadovavimo britai išvengė apsupties. Kautynės įtvirtintose pozicijose jiems irgi buvo nesėkmingos (žuvo 600 britų ir 200 amerikiečių). J. Burgoyne’ui nutarus grįžti į Ticonderogos fortą (apie 150 km į šiaurę nuo Albany) amerikiečiai atkirto britų komunikacijas. 10 13 britai buvo apsupti prie Saratogos, 10 17 kapituliavo. Saratogos mūšis turėjo didelę moralinę ir strateginę reikšmę. Amerikiečių savanorių kariuomenė įrodė, kad gali kaip lygi kautis su profesionalia ir patyrusia britų kariuomene. Po Saratogos mūšio Prancūzija ir Ispanija nutarė paskelbti Didžiajai Britanijai karą ir suteikti kolonistams pagalbą – pasiųsti karių, laivyną, atsargų. Prie amerikiečių pergalės prisidėjo ir T. A. B. Kosčiuška, kuris įrengė amerikiečių fortifikacijas.