savlaida, komunistinių režimų SSRS, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje nekontroliuojama pogrindinė spauda, 1953–90 leista ir platinta tose šalyse.

Savilaidos bruožai ir rūšys

Terminas yra rusų kalbos termino samizdat (sam sebja izdat – lietuvių kalba savo paties leidykla) vertimas, Lietuvoje pradėtas vartoti 8 dešimtmečio pirmojoje pusėje. Savilaida dar vadinama namudine spauda, laisvąja spauda, pogrindine spauda. Buvo leidžiama įvairaus žanro (grožinės literatūros, publicistikos kūriniai, istorinės, socialinės, religinės, etinės studijos), periodiškumo (vienkartiniai, tęstiniai, periodiniai), apimties (lapeliai, brošiūros, knygos) originalūs ir verstiniai tekstai, fotografijos, žemėlapiai, natos ir kita.

Savilaidos sklaida

Parengtas ir pirminiu tiražu išplatintas tekstas sklido be autorių žinios, skaitytojų buvo toliau tiražuojamas ir perduodamas iš rankų į rankas. Toks plitimo modelis apsunkino KGB ir kitų sovietų saugumo struktūrų galimybes trukdyti savilaidos sklaidai. Iš pradžių savilaida dauginta perrašant rašomąja mašinėle (iki 10 egzempliorių), fotografuojant, naudojant tipografinius įrenginius. Nuo 20 a. 7 dešimtmečio antrosios pusės pradėta naudotis elektrografiniais kopijavimo aparatais.

Savilaida dažniausiai buvo dauginama ir platinama nemokamai arba imant minimalų mokestį, padengiantį leidybos kaštus (periodinė savilaida buvo platinama tik nemokamai; Lietuvoje savilaidos spaudos darbus paremdavo Katalikų bažnyčia, nusistovėjus slaptiems ryšiams su išeivijos lietuviais, paramą kartais suteikdavo ir išeivija).

Savilaidos plitimui didelės reikšmės turėjo vadinamasis virtualus tiražas: savilaidos medžiaga, patekusi į Vakarus, buvo transliuojama užsienio radijo stočių (Amerikos balso, Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo, Vatikano radijo ir kitų) laidose; taip necenzūruota informacija plito ir radijo bangomis.

Savilaida SSRS traktuota kaip nelegali veikla, antivalstybinė agitacija ir propaganda, leidėjai buvo persekiojami, kalinami už vadinamosios antisovietinės literatūros platinimą (iki 1958 ir už jos laikymą; už Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidimą ir platinimą buvo įkalinti 22 asmenys).

Savilaidos pradžia

Savilaidos pradžia SSRS laikomas 20 a. 6 dešimtmetis. Jos pradininkas ir termino autorius – rusų poetas Nikolajus Glazkovas (1919–79), 20 a. 5 dešimtmečio pabaigoje draugų rate pradėjęs skleisti savo avangardinius eilėraščius, draudžiamus sovietų cenzūros. Rusijoje savilaidos būdu iš pradžių platinta poezija, nuo 1956 – prozos, beletristikos kūriniai, socialinė ir politinė kritika, 7 dešimtmečio viduryje susiformavus žmogaus teisių judėjimui, ėmė plisti peticijos, vieši laiškai, disidentų teismų aprašai, kiti dokumentai, kuriuose siekta užfiksuoti ir į viešumą iškelti sovietų valdžios vykdomus nusižengimus žmogaus teisėms.

Periodinė savilaida SSRS

Periodinė savilaida pradėjo formuotis 6 dešimtmečio pabaigoje (žurnalas Sintaksis, 1959–60, leidėjas A. Ginzburgas). 1968 pradėtas leisti informacinis biuletenis Chronika tekuščich sobytij (ėjo iki 1983), leidėjai N. Gorbanevskaja, Anatolijus Jakobsonas (1935–78), S. Kovaliovas, Tatjana Velikanova (1932–2002) ir kiti. Rojus Medvedevas (g. 1925) leido žurnalus Političeskij dnevnik ir XX vek. Buvo leidžiami literatūros almanachai Feniks, Metropol′, Katalog.

SSRS buvo stipri žydų periodinių leidinių savilaida: Iton (1970, 2 numeriai), Ischod (1970–71, 4 numeriai), Vestnik ischoda (1971–72, 3 numeriai), Belaja kniga ischoda (1972–1973, 3 numeriai), Evrei v SSSR (1972–79, ėjo nereguliariai), Tarbut–Kul′tura (1975–1979, 13 numerių), Chaim 1979–86, 11 numerių).

Iš SSRS respublikų periodinė savilaida ėjo Ukrainoje (Chronika Ukrainy ir Vestnik Ukrainy), Estijoje.

„Tamizdat" ir „magnitizdat"

Greta savilaidos SSRS egzistavo vadinamoji tenlaida (rusų kalba tamizdat; sovietų cenzūros neleidžiamų spausdinti leidinių perdavimas ir išleidimas Vakarų leidyklose). Tokie leidiniai neoficialiai parvežti į SSRS plisdavo perduodant iš rankų į rankas; vienas pirmųjų – B. Pasternako romanas Daktaras Živaga (Doktor Živago, 1957 išleistas Italijoje) ir vadinamasis magnitizdat (informacijos – dainų, poezijos ir kitų tekstų – įrašymas į garso juostas ir jų platinimas).

Savilaida Estijoje

Estijoje 1960–80 buvo platinami žurnalai Thepsis (apie teatrą), Visarid (apie meną), eseistikos rinkinys Vigilia (išleista 7 numeriai), laikraštis Poolpäevaleht (išleista 7 numeriai), informacinis biuletenis MRP‑AEG ir jo leistas periodinis priedas apie minčių ir naujienų laisvo skleidimo Estijoje papildymus Lisandusi mõtete ja uudiste vabale levikule Eestis (1978–87, išleista 25 numeriai) skelbė informaciją apie žmogaus teisių ir tautiškumo pažeidimus Estijoje, padėtį Latvijoje, Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse, poleminius straipsnius.

Savilaida Rytų ir Centrinėje Europoje

Stipri, suformavusi alternatyvią kultūrą, savilaida buvo Lenkijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje. Pavienių apraiškų būta Rumunijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje, Albanijoje. Čekijoje žinoma daugiau kaip 150 pavadinimų periodinių savilaidos leidinių, Slovakijoje – apie 30. Čekijoje vyravo kultūrinė ir literatūrinė (daugiausia ją suaktyvino judėjimas Chartija 77), Slovakijoje – religinė savilaida. 1976–90 Lenkijoje išleista apie 3000 pavadinimų savilaidos leidinių, daugiausia politinės krypties periodikos. Gausiausiai ji buvo leidžiama profesinių sąjungų organizacijos Solidarumas aktyvios politinės veiklos laikotarpiu (1980–89). Savita literatūrinės grafinės savilaidos kryptis susiklostė Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.

Savilaida Lietuvoje

Lietuvoje savilaida pradėjo formuotis 20 a. 6 dešimtmečio antrojoje pusėje, egzistavo iki 1989. Atsirado kaip atsakas objektyvios informacijos trūkumui sovietų spaudoje. Pradėtoje leisti savilaidoje vyravo religinės tematikos literatūra. Kitą savilaidos dalį sudarė tautines idėjas propaguojanti spauda: plito nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918–40) išleisti ir išeivijoje parašyti originalūs tekstai ir vertimai. Daug įtakos turėjo į Vakarus pasitraukusios išeivijos kūryba: Lietuvą pasiekę pavieniai, negausūs išeivijos leidinių egzemplioriai nuo 6 dešimtmečio ėmė plisti savilaidos principu.

Periodinė savilaida Lietuvoje

1972 atsirado periodinė savilaida. Žinoma daugiau kaip 25 pavadinimų periodinių leidinių, tarp jų – ilgiausiai SSRS ir kitose šalyse be pertraukos leistas pogrindinis leidinys Lietuvos katalikų bažnyčios kronika (1972–89; 81 numeris, leidėjai kunigai jėzuitai S. Tamkevičius, J. A. Boruta). Periodinė savilaida itin plėtojosi nuo 1975 (1979 leista 12 pavadinimų leidinių), susiformavo kryptys.

Katalikiškoji savilaida

Gausiausia buvo katalikiškoji savilaida: Aušra (leidėjas kunigas L. Kunevičius), Dievas ir Tėvynė (1976–82, 20 numerių, leidėjas kunigas A. Ylius), Rūpintojėlis (1977–90), Tiesos kelias (1977–88, 33 numeriai, leidėjas kunigas jėzuitas J. Zubrus), Viltis (1983–86, 6 numeriai, leidėjas Edvardas Šiugžda) ir kiti.

Tautines idėjas propaguojanti savilaida

Anksti atsirado tautinės pakraipos savilaida: Laisvės šauklys (1976–77; 5 numeriai, leidėjas A. Terleckas, J. Sasnauskas, Kęstutis Jakubynas), Vytis (1979–80; 6 numeriai, leidėjai A. Terleckas, J. Sasnauskas, V. Bogušis, R. Grigas, Z. Vanagaitė, kiti), Alma Mater ir kiti.

Kitos savilaidos rūšys Lietuvoje

Vėlesnė ir ne tokia gausi buvo kultūrinė (Lietuvos kultūros archyvas 1977, 1 numeris, leidėjas V. Petkus; Pastogė 1978–79, 2 numeriai, leidėjai A. V. Patackas, J. Prapiestis ir V. M. Vosyliūtė; Sietynas 1988–91, 10 numerių), politinė ir socialinė (Perspektyvos 1978–82, Vilniuje ir Panevėžyje, 22 numeriai, leidėjai V. Skuodis; Sąjūdžio žinios, 1988–89, 87 numeriai, ir kita) savilaida. Nemažą Lietuvoje plitusios savilaidos dalį sudarė Lietuvą 8–9 dešimtmetyje pasiekusi rusiškoji savilaida ir jos vertimai (pavyzdžiui, A. Solženicyno kūryba).

Savilaidos leidyba ir platinimas

Prie savilaidos leidybos ir platinimo darbų daug prisidėjo slapta veikiančios vienuolijos (daugiausia moterų); kunigo P. Račiūno teigimu, sovietų okupacijos laikotarpiu vien moterų vienuolijos parengė daugiau kaip 2000 pavadinimų leidinių. 1981–90 nemaža leidinių išspausdino ab spaustuvė-leidykla. Lietuviškoji savilaida plito SSRS ir už jos ribų, buvo verčiama į kitas kalbas. Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos komplektai išleisti knygomis lietuvių (Jungtinėse Amerikos Valstijose, 10 tomų, visi numeriai), vokiečių (visi numeriai), anglų ir italų (po 2 tomus), ispanų (3 tomai) kalbomis, kai kurie numeriai išversti į prancūzų, portugalų kalbas.

L: W. Eichwede Samizdat. Alternative Culture in Central and Eastern Europe from the 1960s to the 1980s Bremen 2002.

679

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką