Schmalkaldeno karas

Schmalkaldeno karas (Šmalkáldeno kãras), 1546–47 vykęs Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V ir protestantiškos Schmalkaldeno sąjungos konfliktas. Pirmasis didelio masto katalikų ir protestantų ginkluotas susirėmimas. Reformaciją palaikantiems Vokietijos kunigaikščiams ir miestams 1531 susivienijus į Schmalkaldeno sąjungą ji greitai tapo stipria politine ir karine jėga. Katalikybės šalininkų priešakyje stovintis Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V iš pradžių negalėjo su ja rimtai kovoti, nes jam reikėjo atremti Osmanų imperijos veržimąsi į Vakarus ir neleisti Prancūzijos karaliui Pranciškui I užgrobti Italijos (Italijos karai). Šventajai Romos imperijai su Prancūzija pasirašius Crépy taiką (1544) Karolis V gavo progą malšinti savo pavaldinius protestantus. Šie, vadovaujami Saksonijos kurfiursto Jono Frydricho I ir Heseno landgrafo Pilypo I, mėgino neleisti Karoliui V Vokietijos pietuose sutelkti samdytos kariuomenės ir pirmieji įsiveržė į Bavariją. Karoliui V tai nesutrukdė sukoncentruoti jėgas. Jo sąjungininkai Saksonijos kunigaikštis Mauricijus (Jono Frydricho I giminaitis) ir Austrijos valdovas ir Čekijos karalius Ferdinandas I puolė Saksonijos kurfiursto valdas. Didžiausią smūgį protestantai patyrė 1547 pralaimėję Mühlbergo mūšį (jame į nelaisvę pateko Jonas Frydrichas I). Po kelių mėnesių savo noru Karoliui V pasidavė ir Pilypas I. Jonas Frydrichas I atsisakė daugelio valdų kunigaikščio Mauricijaus naudai, be to, šiam atiteko ir Saksonijos kurfiursto titulas. Abu protestantų lyderiai keletą metų buvo įkalinti Nyderlanduose, Schmalkaldeno sąjunga iširo. Nepaisant visiškos karinės pergalės Karoliui V nepavyko susilpninti reformacijos idėjų įtakos. 1552 kovos atsinaujino, Šventosios Romos imperijos katalikų ir protestantų taikaus sugyvenimo principus pavyko nustatyti tik sudarius Augsburgo religinę taiką (1555).