scholãstika (lot. scholastica < gr. scholastikos – mokyklinis, mokytas), vidurinių amžių mokslo, teologijos, filosofijos kryptis ir metodas, įsigalėjęs Vakarų ir Vidurio Europoje, Bizantijoje.

Svarbiausi bruožai

Analogiškų filosofijos krypčių būta ir Kinijos, Indijos, islamo filosofijoje. Scholastinė filosofija rėmėsi krikščionybės dogmomis, kurias buvo siekta racionaliai pagrįsti, susieti su antikos filosofija. Jų teisingumas įrodinėtas formaliosios logikos priemonėmis. Mąstymo pagrindinis metodas – dedukcija, forma – silogizmas. Platono, Aristotelio, Naujojo Testamento, Bažnyčios tėvų tekstai buvo pagrindinis šaltinis, kuriuo rėmėsi scholastai. Pradžią davė vėlyvosios antikos filosofija (Proklas), patristika, kuri Aristotelio, Platono, ir kitų antikos filosofų idėjų veikiama sistemino svarbiausias krikščioniškas tiesas, formulavo metodo principus. Vienas scholastikos pradininkų Eriugena išvertė iš graikų į lotynų kalbą daug patristikos veikalų, atvėrė Vakarų Europai graikų teologinę tradiciją. Buvo daugybė krypčių ir mokyklų – J. Dunso Škoto, W. Ockhamo sekėjai, tomizmas, averoizmas. Skiriami trys laikotarpiai: ankstyvoji, vidurinė ir vėlyvoji scholastika.

Ankstyvoji scholastika

Ankstyvajai scholastikai (9–12 amžius) būdinga platonizmas (šv. Augustino įtaka), kurio pagrindinis centras buvo Chartres’o mokykla. Šio laikotarpio svarbiausi atstovai – Eriugena, Anzelmas Kenterberietis, teigęs tikėjimo viršenybę prieš protą ir jam prieštaravęs P. Abelardas. Ginče dėl universalijų išsiskyrė realizmas (Vilhelmas Šampietis) ir nominalizmas (Roscelinas).

Vidurinis scholastikos laikotarpis

Viduriniu laikotarpiu (12–13 amžius), labiau susipažinus su Aristotelio kūriniais, arabų ir žydų filosofija, daug įtakos įgijo aristoteliškos kryptys – averoizmas ir tomizmas, platonizmo įtaka sumenko. Šiuo laikotarpiu gausiai steigti universitetai. Scholastikos centru tapo Paryžiaus universitetas. Dėl intelektualinės įtakos universitetuose varžėsi pranciškonai (įžymiausias jų – J. Dunsas Škotas) ir dominikonai (Tomas Akvinietis, Albertas Didysis). Gamtamokslinė kryptis (R. Baconas, R. Grosseteste’as ir kiti) pabrėžė eksperimento ir jo rezultatų išreiškimo matematine kalba svarbą.

Vėlyvoji scholastika

Vėlyvuoju laikotarpiu (13–14 amžius) įsigalėjęs tomizmas įgavo racionalų ir sistematizuotą pobūdį. Teologija atsiskyrė nuo mistikos. Buvo plėtota gamtos filosofija, formavosi gamtotyrinis mąstymo būdas. Šio laikotarpio svarbiausias atstovas buvo W. Ockhamas, kuris teigė paprastumo principą, reikalavo mokslą atskirti nuo teologijos.

Antroji scholastika

Kaip reakcija į reformaciją 16–17 amžiuje atgimė vadinamoji antroji scholastika. Joje vyravo jėzuitų mokykla (L. de Molina, F. Suárezas, G. Vásquezas, apie 1550–1604, ir kiti), kuri plėtojo tomizmo filosofiją. 19 amžiaus pradžioje, suaktyvėjus medievistikos tyrinėjimams, kilo neoscholastika. Scholastika labai prisidėjo prie logikos pažangos – kurta teiginių logika, plėtota modalinė logika, loginė semantika, semantinių antinomijų teorija, R. Lulijus sukūrė pirmąją loginę mašiną.

Scholastika Lietuvoje

Lietuvoje scholastika filosofija buvo dėstoma nuo 16 amžiaus pirmos pusės iki 18 amžiaus vidurio Vilniaus universitete, Kražių, Kauno, Gardino, Paparčių, Raseinių, Seinų, Ašmenos kolegijose ir vienuolynų mokyklose. Dažniausiai remtasi antrosios scholastikos teoretikų interpretacijomis. Ginče dėl universalijų labiausiai buvo paplitęs nuosaikusis realizmas (M. Smigleckis) ir nuosaikusis nominalizmas (T. Požeckis). Z. Kriūgeriui (1661–1710) buvo būdingos tam tikros averoistinės pažiūros. 20 amžiaus trečiame dešimtmetyje ėmė plisti neoscholastika.

L: R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Vilnius 2004.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką