Sefevdai, 16 a. pradžios–18 a. pirmos pusės valdovų dinastija. 1502–1736 Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose valdė Sefevidų valstybę (Irano istorija).
Dinastijos pradininkas – Ismailis (Ardabilio, dabar miestas Irano šiaurės vakaruose, šeicho sūnus). Remiamas tiurkų genčių kizilbašių (buvo jų vadas) jis 1501–02 nukariavo tiurkų genčių ogūzų įkurtą valstybę (Ak Kojunlu), įkūrė Sefevidų valstybę ir pasiskelbė valdovu (šachu) Ismailiu I (valdė iki 1524). Sefevidų valstybė plėtėsi: iš pradžių apėmė tik dabartinio Azerbaidžano teritoriją, iki 1512 visą Persiją, dabartinį Iraką, Kurdistaną (Turkijos pietryčiuose, Irako šiaurėje, Irano šiaurės vakaruose ir Sirijos šiaurės rytuose), didžiąją dalį Armėnijos, dalį Vidurinės Azijos ir Afganistano.
Ismailis I, siekdamas atsvaros Osmanų imperijai, užmezgė diplomatinius ir prekybinius ryšius su Europos valstybėmis (Habsburgų, Venecija, Vengrija ir kitomis), skatino ūkio plėtrą, kovojo su provincijų separatizmu; šiizmą paskelbė valstybine religija. Ismailio I skverbimasis į Vakarus ir šiizmo skleidimas 1514 sukėlė Sefevidų valstybės karą su Osmanų imperija (su pertraukomis vyko iki 1555). 1514 jo vadovaujama kariuomenė pralaimėjo Čaldirano mūšį sultonui Selimui I Rūsčiajam ir neteko dalies valdų (dabartinio Irako, Kurdistano ir didžiosios dalies Armėnijos). Sefevidų valstybė susilpnėjo.Valdant Ismailiui II (1576–77) ir Muhamedui Chudabendei (1578–87), Sefevidų valstybė toliau silpo dėl dviejų priežasčių: 1) stiprėjo provincijų separatizmas (šachai tapo tik nominaliais valdovais); 2) teritorijų praradimo: Osmanų imperija užėmė valstybės šiaurės vakarinę dalį, uzbekų chanai – Chorasaną (dabartiniame Šiaurės Rytų Irane, Pietų Turkmėnijoje ir Šiaurės Afganistane) bei kitas sritis.
Abaso I Didžiojo valdymo laikotarpiu (1588–1629) buvo statomi nauji miestai, tiesiami keliai, kasami kanalai; šauktinių kariuomenė pakeista reguliariąja; ženkliai išplėstas valdovo domenas. Šis Sefevidų valstybės valdovas 1598 atsikovojo Chorasaną, užėmė Bahreino salas (1601–02), Kandaharą (1621; dabar miestas Afganistano pietuose). Per karus su Osmanų imperija (1603–23) užgrobė (atsikovojo) dabartinio Irako teritoriją, Kurdistaną ir Užkaukazę; stiprino šalies ekonomiką apiplėšdamas pavergtas tautas ir tremdamas jas į valstybės gilumą. Užmezgė politinius ir prekybinius santykius su daugeliu Vakarų Europos šalių ir Rusija. Suklestėjo kultūra, įkurta Sefevidų tapybos mokykla (Isfahano miniatiūros mokykla). Abaso I Didžiojo valdoma Sefevidų valstybė pasiekė didžiausią politinę ir ekonominę galybę.
Po Abaso I Didžiojo mirties (1629) prasidėjo Sefevidų dinastijos nuosmukis. Jų valdomoje valstybėje 1709 sukilo afganų gentys ir 1722 užėmė sostinę Isfahaną (dabar miestas Irano vidurinėje dalyje). Sefevidai prarado didelę dalį teritorijos: Osmanų imperija užgrobė Užkaukazę ir Vakarų Persiją, Rusija – Pakaspijo sritis.
Paskutiniai Sefevidų dinastijos valdovai buvo Tahmaspas II ir Abasas III. 1732 Tahmaspasą II nuvertė Sefevidų valstybės karvedys Nadyras ir šios valstybės šachu paskelbė jo sūnų Abasu III (valdė iki 1736).
Sefevidų valstybės sostinės: Tebrizas (1502–55; dabar miestas Irano šiaurės vakaruose), Kazvinas (1555–98; dabar miestas Irano šiaurės vakaruose) ir Isfahanas (nuo 1598).
1