segregãcija (lot. segregatio – atskyrimas), papročiais ar įstatymu sankcionuotas vienų žmonių grupių atskyrimas nuo kitų. Socialinės integracijos priešingybė. Segregacija nuo kitų socialinės distancijos (atskirties) reikalaujančių normų (pvz., Indijos kastų santykius reguliuojančių kai kurių papročių) skiriasi tuo, kad siekiama ne reguliuoti žmonių bendravimą, bet jo išvengti. Skiriami 2 pagrindiniai segregacijos tipai: faktinė ir teisinė segregacija. Kiekviena jų gali pasireikšti kaip rasinė, etninė, kultūrinė, lyčių, profesinė, socialinio statuso ar kita segregacija. Faktinė segregacija (labiausiai paplitusi ir ryškesnė dideliuose miestuose) dažniausiai atsiranda spontaniškai ir išlieka dėl rasinių, etninių ar religinių grupių įpročio gyventi atskiroje teritorijoje, plėtoti savą švietimą, pasirinkti tik kai kurias profesijas, t. p. dėl prietarų, kartais dėl įtakingų verslo bendrovių politikos (pvz., nekilnojamojo turto agentūros, norėdamos konkrečiame gyvenamajame rajone išlaikyti dideles pastatų kainas, vengia čia pardavinėti nuosavybę kai kurių etninių ar religinių grupių nariams). Teisinė segregacija yra valdančiosios rasinės, tautinės, religinės ar kitokios grupės politika, teisiškai reguliuojanti konkrečių žmonių grupių galimybes pasirinkti gyvenamąją vietą ir daugelį kitų gyvenimo aspektų (pvz., ribojamos galimybės lankytis tam tikrose vietose, naudotis tam tikromis paslaugomis, teisė įsivaikinti ar sudaryti santuoką).

Segregacijos atvejų žinoma nuo seno. Daugelis užkariautojų (pvz., Azijos mongolai, Afrikos bantai, Amerikos actekai) nukariautas tautas, be kitų būdų, diskriminavo ir taikydami segregaciją. Tik rasiškai labai mišriose visuomenėse, pvz., Havajuose, Brazilijoje, segregacijos beveik (teisinės visai) nebuvo. Viena seniausių segregacijos formų yra Indijos kastų sistema. Europoje segregacija turėjo didelę įtaką žydų socialinei istorijai. Nepaisant žydų ekonominės integracijos iki pat 19 a. kai kurios žydų bendruomenės (labiausiai Italijoje, Vokietijoje) vienaip ar kitaip buvo atskiriamos nuo krikščionių (dėl kapitalizmo, modernios prekybos plėtros ir didėjant profesionalumo, žmogaus asmenybės ugdymo, masinės politikos reikšmei žydų akultūracija stiprėjo, bet požiūris į juos kaip į kitokius išliko antisemitizmo forma). Segregacija ypač išplito kuriantis pasaulinei kolonijinei sistemai. Pvz., Prancūzijai nukariavus Alžyrą dauguma atsikėlusių prancūzų apsigyveno Alžyro miesto centrinėje dalyje, įsteigus Maroko protektoratą čia europiečiai statėsi atskirus miestus. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos Vakarų Afrikoje rasinė segregacija buvo paprotinė (faktinė), Belgijos Konge ir Pietų Afrikoje – teisinė (apartheidas). Rytų ir Pietų Afrikoje segregacija palietė ir vadinamąją tarpinę grupę – indus. Tarp pačių afrikiečių buvo paplitusi gentinė segregacija (pvz., plėtojantis urbanizacijai tos pačios genties nariai apsigyvendavo viename rajone). Didelę įtaką segregacija turėjo ir Jungtinių Amerikos Valstijų socialinei istorijai. Rasinė segregacija čia įvesta, kai nuo 1876 šalyje ir pavienėse valstijose pradėta priimti afroamerikiečių teises ribojantys Jimo Crow įstatymai (panaikinti 1965). Dėl įvairių tautų imigracijos plėtojosi ir etninė segregacija (atvykėliai telkdavosi tam tikruose rajonuose, kurdavo vadinamąsias mažąsias Sicilijas, žydų getus, kinų kvartalus). Jungtinėse Amerikos Valstijose šis atskirumas nebuvo ryškus, nes bendra ekonominė veikla, bendros mokyklos, žiniasklaida daug kur sėkmingai formavo bendrą kultūrą. 20 a. Europoje tapo plačiai žinoma Vokietijos nacių žydų getų kūrimo praktika (didžiausi getai buvo nacių okupuotoje Lenkijoje). 20 a. antroje pusėje daug politinių problemų kėlė katalikų ir protestantų atskyrimas Šiaurės Airijoje.

Segregacija moksliškai pradėta tirti 19 amžiuje. Iš pradžių didesnę įtaką turėjo įvairios socialdarvinistinės teorijos, laikančios segregaciją natūraliu reiškiniu, kurio analogų galima rasti gyvūnų ir augalų pasaulyje, bet ilgainiui įsigalėjo kultūros veiksnius pabrėžiantis požiūris, segregacija pradėta laikyti socialine problema, padaugėjo segregacijos panaikinimo siekiančių politikos aktyvistų. Stipresni rasinės desegregacijos siekiantys judėjimai atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Juos pirmiausia paskatino kolonijinių tautų emancipacija, gyventojų migracija. Segregacijos atvejų pirmiausia sumažėjo dėl plintančios piliečių lygių teisių idėjos. Išsivadavusiose Afrikos šalyse segregacija sparčiau nyko ten, kur kolonijiniais laikais buvo paremta labiau įstatymais nei kultūrinėmis gyventojų nuostatomis. 21 a. pradžioje teisinės ir ypač faktinės segregacijos pavienių atvejų išliko daug kur (pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų pietinėse valstijose tebegyvuoja istorinės juodaodžių aukštosios mokyklos, Vakarų Europos miestuose kuriasi imigrantų kvartalai, islamiškose šalyse kitatikiams draudžiama apsigyventi ar net patekti į kai kurias teritorijas, pvz., Mekos miestą).

Tiriant segregaciją ir kovojant su jos įvairiomis formomis daugiausia dėmesio skiriama žmonių puoselėjamoms vertybėms ir ypač prietarams nustatyti.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką