Sei Šionagòn (Sei Shōnagon) apie 966? apie 1016 (kitais duomenimis, apie 1020)netoli Kioto, japonų rašytoja. Patikimų biografinių duomenų išlikę mažai, tikrasis vardas nežinomas. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Sei Šionagon yra Nagiko Kijohara, jos tėvas buvo vienas žymiausių Hejano epochos (794–1192) poetų Kijohara Motosuke (908–990). Buvo itin išsilavinusi, mokėjo kinų kalbą, išmanė kinų, japonų poeziją. Apie 933–1000 buvo imperatoriaus Ičidžio (valdė 986–1011) sutuoktinės Teiši Sadakos Fudživaros (kilusios iš Japonijos didikų Fudživarų giminės, 9–12 a. turėjusios didžiausią įtaką šalyje) rūmų dama. Parašė esė (dzuihicu; japonų kalba zuihitsu, pažodžiui – sekant teptuką) žanrui priskiriamą Priegalvio knygą (manoma, apie 1000, kitais duomenimis, apie 1010, lietuvių kalba 2007). Originalas neišlikęs, seniausi žinomi nuorašai datuojami 11 a. pabaiga, pirmasis leidimas – 17 amžiumi, išlikę komentarų 3 veikalai (du parašyti 1674 ir 1681). Priegalvio knygoje (sudaro apie 300 skyrių, jų skaičius ir seka įvairiuose leidimuose skiriasi) aprašoma rafinuota rūmų kultūra, gausu rūmų gyvenimo smulkmenų, yra buitinių scenų, anekdotų, aforizmų, eilėraščių, svarstymų apie poeziją, aliuzijų į kinų senosios literatūros kūrinius, gamtos, japonų papročių, religinių apeigų aprašymų, dažniausiai perteikiama momentinis įspūdis, idėja, išgyvenimas. Būdinga nutylėjimų, užuominos poetika, aiškus, tikslus stilius, šmaikštumas, kritinis požiūris, atvirumas, jausmingumas, jautrumas, subtilus psichologizmas, vaizdinga kalba. Aukštinama grožis, estetika, subtilumas, išsilavinimas, pašiepiama netaktas, prastas skonis, tamsuoliškumas, smerkiama pavydas. Ši knyga priskiriama prie žymiausių pasaulio literatūros kūrinių.
2271