seismològija (gr. seismos – sukrėtimas, žemės drebėjimas + logos – žodis, sąvoka, mokslas), Žemės fizikos dalis, tyrinėjanti žemės drebėjimus, jų atsiradimo priežastis, paplitimą, charakteristikas, tyrimo metodus, seismines bangas, sklidimo dėsningumus, žemės drebėjimų prognozavimo galimybes bei vykdanti teritorijų seisminį rajonavimą. Svarbiausios žemės drebėjimo charakteristikos yra jį sukėlusi priežastis, epicentro koordinatės, hipocentro (židinio) gylis ir aplinka, magnitudė ir intensyvumas. Informacija gaunama iš vizualinių stebėjimų, žemės drebėjimų padarinių (atsiradusių ar atsinaujinusių nuošliaužų, tektoninių poslinkių, sugriovimų ir panašiai) įvertinimo ir seisminėse stotyse seismografais registruojamų seismogramų interpretavimo, nustatant įvykio laiką, apskaičiuojant epicentro koordinates ir magnitudę. Žemės drebėjimams stebėti daugelis valstybių yra įstegusios nacionalinių seisminių stočių tinklus. Taip pat egsistuoja tarptautiniai regioniniai bei pasaulinių seisminių stočių tinklai.

Seismologija kartu su kitomis Žemės fizikos šakomis (gravimetrija, magnetometrija, termometrija ir branduoline geofizika) teikia informaciją apie Žemės plutos ir vidinių geosferų sandarą, sudėtį, Žemės rutulio gelmėse vykstančius procesus. Seismologiniai duomenys dar naudojami Žemės paviršiaus arba atskirų teritorijų seisminiam rajonavimui; jie projektuotojams teikia žinių apie žemės drebėjimų tikimybę, intesyvumą ir panašiai.

Seismologijos istorija

Seismologijos pradininku laikomas anglų geologas ir astronomas J. Michellis, kuris pirmasis 1755 tyrė žemės drebėjimą Lisabonoje. Detalesni seismologiniai tyrimai pradėti anglų mokslininkams (J. Milne’ui, J. A. Ewingui, T. Gray) sukūrus naują seismografą (1889). 1892 sukurtas pirmasis seisminių stočių tinklas. Pagal žemės drebėjimų padarinius sukurta žemės drebėjimų klasifikacija (makroseisminė skalė), vėliau – Richterio magnitudžių skalė; jos buvo nuolat tobulinamos. 1900 R. Oldhamas seismogramoje identifikavo išilgines ir skersines bangas. B. Golicynas patobulino seismografą ir sujungė jį su galvanometru. 1907 pasaulyje buvo apie 100 seisminių stočių. 20 amžiaus pradžioje tiriant žemės drebėjimų sukeltas seismines bangas ir jų sklidimo greičius sukurtas Žemės vidinės sandaros pirminis modelis: 1909 A. Mohorovičićius nustatė ribą tarp Žemės plutos ir mantijos (Moho paviršių), 1914 B. Gutenbergas – ribą tarp Žemės mantijos ir branduolio, 1936 I. Lehmann – vidinį Žemės branduolį. Vėliau daugelis mokslininkų (E. Wiechertas, G. Herglotzas, H. Batemanas, H. Jeffreysas, K. E. Bullenas) šį modelį tikslino ir tobulino; buvo nustatyta, kad Žemės sandara nėra sferiškai simetriška. M. Erwingas ir kiti nustatė skirtumą tarp kontinentinės ir vandenyninės Žemės plutos. 20 amžiaus 3 dešimtmetyje K. Vadati (Japonija) ir H. Benioffas (Jungtinės Amerikos Valstijos) atrado seismiškai aktyvią zoną apie 700 km gylyje (subdukcijos zonoje).

Seismologija Lietuvoje

Lietuvoje pirmoji seisminė stotis įrengta 1970 Vilniuje. Iki 1991 visi seisminiai duomenys buvo siunčiami į Obninsko (Rusija) seismologijos centrą. Vėliau Vilniaus seisminės stoties duomenys pradėti analizuoti Fizikos institute; buvo parengtas 1991–95 Vilniaus seisminėje stotyje registruotų seisminių įvykių biuletenis. 1999 Ignalinos atominės elektrinės apylinkėse įrengus 4 seisminių stočių tinklą, Lietuvos geologijos tarnyboje pradėtas Lietuvos seismologinio monitoringo projektas, kurio svarbiausias tikslas buvo Ignalinos atominės elektrinės seisminių stočių duomenų apdorojimas ir analizavimas. 2011–12 Plungės ir Kėdainių rajono savivaldybių teritorijose įrengtos dar 2 plataus diapazono seisminės stotys, o Lietuvos geologijos tarnyboje įsteigtas seismologijos centras.

588

766

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką