Sekmnės, krikščionių Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė. Švenčiama septintą (sekmą) sekmadienį (iš čia kilo Sekminių pavadinimas) po Velykų. Sekminių data priklauso nuo Velykų datos. Sekminės yra viena svarbiausių švenčių, ja baigiasi 50 d. trukęs Velykų laikas. Katalikų Bažnyčioje Sekminių dieną prieš pagrindines šv. Mišias vyksta procesija Šventosios Dvasios atsiuntimui paminėti. Jos metu mintyse vienijamasi su Švč. Mergele Marija ir apaštalais, kai jiems meldžiantis Paskutinės vakarienės kambaryje ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Nuo penktadienio po Šeštinių iki Sekminių išvakarių imtinai viešai (bažnyčioje) arba privačiai (namuose) atliekamas devyndienis Šventajai Dvasiai. Siekiant pabrėžti 50 d. trunkančio Velykų laiko vientisumą, 1969 buvo panaikintas Sekminių aštuondienis. Pirmosios Sekminės aprašytos Naujajame Testamente – ryte visiems apaštalams esant vienoje vietoje staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, pripildęs visą namą, tarsi ugnies liežuviai Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių ir jie pasidarė jos pilni (Apd 2, 1–4). Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, kad ji nuolat šventintų Bažnyčią, todėl Sekminių data siejama su Bažnyčios įsteigimu. Sekminės kaip krikščionių šventė pirmą kartą paminėta 130, visuotinai švenčiama nuo 4 amžiaus.
Šventosios Dvasios nusileidimas (aliejus, 1555, dailininkas Tiziano, Santa Maria della Salute bažnyčios Šventosios Dvasios Nusileidimo altoriaus paveikslas, Venecija)
Šventosios Dvasios nusileidimas (aliejus, 1555, dailininkas Tiziano, Santa Maria della Salute bažnyčios Šventosios Dvasios Nusileidimo altoriaus paveikslas, Venecija)
2245
Sekminių papročiai Lietuvoje
Lietuvos ir gretimų tautų Sekminių papročiai susiję su sėjos pabaigtuvėmis ir vasaros darbų pradžia, siekimu užauginti didesnį derlių. Per Sekmines šventintu vandeniu valstiečiai šlakstydavo namus, gyvulius, sodus, laukus tikėdami taip apsaugosią nuo nelaimių, javus – nuo kenkėjų. Tikėta, kad nuo Sekminių be pavojaus sveikatai galima maudytis upėse ir ežeruose. Sekminių išvakarėse kaimo gale, gražiausioje vietoje, būdavo statomas arba gėlių vainikais puošiamas anksčiau pastatytas kryžius, prie jo rengiamos suneštinės vaišės – sambaris. Gėlėmis buvo kaišomi pakelėse pastatyti kryžiai, berželiais – trobos. Per Sekmines piemenys ir kerdžius žalumynais (vainikais, berželių šakelėmis) puošdavo karvių ragus, tikėdami, kad jos duos daugiau pieno. Piemenys vainikais ir šakelėmis pasipuošdavo patys, papuošdavo kerdžių, bandą kuo anksčiau (vėluojantieji visus metus būdavo pašiepiami) gindavo pūsdami pačių pasidarytus Sekminių ragelius. Papuoštą bandą parvariusius piemenis prie kiemų su dovanomis (dažniausiai maisto produktais) pasitikdavo šeimininkės, kai kur vaišindavo namuose. Iš šeimininkų dovanoto maisto piemenys vienur namuose, kitur – laukuose, pievose arba miškuose rengdavo savo apeigines vaišes – sambarį. Kitą dieną po Sekminių (kai kur – jų popietę) valstiečių šeimos apeidavo savo laukus (kai kur net su kunigu) nešdamos maisto produktų ir gėrimų. Susitikę parugėje arba užsukę vieni pas kitus į namus kaimynai rengdavo sambarį – vaišindavosi, dainuodavo.
20 a. antroje pusėje dėl kolektyvizacijos Sekminių papročiai ėmė nykti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Sekminių papročiai imti gaivinti. 21 a. pradžioje liaudiški Sekminių papročiai yra beveik išnykę, ypač miestuose. Populiarūs išliko Sekminių atlaidai.
L: B. Buračas Lietuvos kaimo papročiai Vilnius 1993.