sekveñcija (lot. sequentia – seka, tęsinys), muzikos žanras; himno pobūdžio liturginė giesmė, skirta giedoti Mišiose po aleliujos (kartais giedota ir Mišparuose). Didžiąją dalį sudaro paralelinė struktūra – dvi teksto eilutės giedamos ta pačia melodija, toliau melodija keičiama (supaprastinta schema: aa bb cc dd ee…).
Susiklostymas, raida
Atsirado 9 amžiuje. Kilmė nėra visiškai aiški. Ji siejama su maždaug tuo pačiu metu atsiradusiais tropais (sekvencija nuo jų skyrėsi savo menine raiška ir liturgine funkcija). Vienas pirmųjų sekvencijos autorių – vienuolis Notkeris Balbulus sudarė rinkinį Himnų knyga (Liber hymnorum 10 a.). Jis ilgoms melizmoms, giedamoms Aleliujų pabaigose, prirašė tekstus. Taip atsirado naujų giesmių su senomis melodijomis. Jau ankstyvuoju laikotarpiu ne visos sekvencijos tiesiogiai siejosi su Aleliujomis. Ankstyvųjų sekvencijų tekstas buvo išskirtinai prozinis. Svarbi buvo sekvencijų muzika, nes kiekviena eilučių pora (ir pavienės eilutės) jau nuo pat giesmės atsiradimo buvo giedama nauja melodija. Eilučių porų principas galutinai įsitvirtino sekvencijai perėjus iš prozinės į poetinę formą, pagrįstą poetiniu ritmu ir rimu. Tokios giesmės atsirado 11 a., galutinai įsitvirtino 12 amžiuje. Šia forma sukurtos vėlyvaisiais viduramžiais ir vėliau giedotos sekvencijos.
Sekvencijų atlikimas
Kai kurie autoriai teigia, kad ankstyvuoju laikotarpiu sekvencijos galėjo būti atliekamos dvejopai vienu metu: kantorius ar keli kantoriai giedodavę melizminę melodiją, o choras – tą pačią melodiją su žodžiais. Tikėtina, kad jau ankstyvuoju laikotarpiu jos giedotos antifoniškai, t. p., kad nuo pat atsiradimo sekvencijos giedotos ir daugiabalsiškai (organumas Rex coeli Domine, aptinkamas seniausiuose traktatuose apie polifoninę muziką Musica enchiriadis ir Scholica enchiriadis, yra sekvencijos fragmentas). Polifoninių sekvencijų yra 11–12 a. Akvitanijos (Pietų Prancūzija) šaltiniuose. 15–16 a. buvo kuriamos daugiabalsės sekvencijos, dažniausiai pagrįstos vadinamuoju alternatim principu (paeiliui eina vienbalsės ir polifoninės sekcijos).
Žinomiausios sekvencijos
Tridento susirinkimas (1545–63) katalikų liturgijoje paliko tik 5 žinomiausias sekvencijas: Victimae paschali laudes, Veni sancte spiritus, Lauda Sion, Stabat Mater ir Dies irae. Iš šių 5 ypač išsiskyrė Dies irae ir Stabat Mater, kuri 18–19 a. tapo netgi savarankišku žanru. Žymiausi sekvencijų autoriai: G. P. da Palestrina, O. di Lasso, C. Monteverdi ir kiti.
2752