selèkcija (lot. selectio – atranka, išrinkimas), mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų paveldimųjų savybių keitimą ir tobulinimą. Tikslas – kurti naujas ar tobulinti esamas augalų, gyvulių, paukščių veisles, mikroorganizmų padermes, hibridus. Selekcijai galioja rūšių evoliucijos dėsniai, tik gamtinis genotipų kitimo ir atrankos procesas iš dalies pakeičiamas kryptingu genotipų kūrimu ir dirbtine atranka. Naudojamasi biologijos, botanikos, augalų ir gyvūnų fiziologijos, citologijos, genetikos, atsparumo patologiniams organizmams ir kitais metodais. Teorinis selekcijos pagrindas yra genetika. Svarbiausi metodai: atranka, kryžminimas, poliploidija, dirbtinė mutagenezė, heterozė. Naujų genotipų kūrimas, atranka (masinė ir individuali) sudaro selekcijos esmę. Kaip medžiaga naujų veislių kūrimui naudojama natūralios ir hibridinės populiacijos, savidulkės linijos, dirbtiniai mutantai, poliploidinės formos. Gyvulininkystėje selekcija siekiama didinti veislių ir linijų produktyvumą, gerinti produkcijos kokybę. Selekcija atsirado su žemdirbyste ir gyvulininkyste. Primityvioji selekcija buvo plėtojama keletą tūkstantmečių. Kai kuriais senoviniais selekcininkų metodais (Egipte, Mesopotamijoje naudotas dirbtinis augalų apdulkinimas ir geriausių augalų atranka buvo maždaug prieš 3000 m.) tebesinaudojama ir dabar. Vėliau atsirado liaudies selekcija, įvairiose šalyse davusi daug gerų augalų ir gyvulių veislių. Intensyvėjant žemės ūkiui 18 a.–19 a. pradžioje Europoje ir Amerikoje sukurta augalų selekcijos stočių ir sėklininkystės įmonių. Ch. R. Darwino evoliucijos teorija, eksperimentinės genetikos raida padėjo plėtoti mokslinę selekciją. Jos kūrėjai – L. de Vilmorinas (Prancūzija), W. L. Johannsenas (Danija), H. Nilsonas (Švedija), J. Gartonas (D. Britanija), L. Burbankas (Jungtinės Amerikos Valstijos), N. Vavilovas (Rusija), N. Borlaugas (Meksika) ir kiti. Selekcijos tyrimus atlieka institutai, bandymų stotys, selekcijos centrai. 20 a. selekcija ypač buvo plėtojama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Meksikoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Švedijoje, Vokietijoje. Selekcija skirstoma į analitinę (nauji genotipai atrenkami iš esamų populiacijų) ir sintetinę (nauji genotipai specialiai sukuriami).
Lietuvoje
Lietuvoje augalų selekcijos darbas pradėtas 1909 Baisogalos bandymų stotyje, nutrauktas per I pasaulinį karą, atnaujintas 1922 įkūrus Dotnuvos selekcijos stotį. Pradininkas – D. Rudzinskas; jis surinko liaudies selekcijos (daugiausia javų) pavyzdžių, išvedė keliolika kviečių, avižų, žirnių, linų veislių. Prieš II pasaulinį karą javų veislių sukūrė Z. Mackevičius, pašarinių žolių J. Klevaitis. Vėliau nemaža įvairių augalų veislių sukūrė J. Bulavas (kviečių ir miežių), K. Leistrumas, M. G. Liutkevičius (miežių, kviečių), K. Bėčius, I. Vaznonienė, A. Bujauskas, U. Čapienė (bulvių ir žirnių), P. Virbickas (rugių), M. Šakys (avižų ir vikių), A. Subačius ir J. Lazauskas (lubinų ir seradėlių), H. Černiauskas, J. Pivoriūnas, J. Židonytė (pašarinių žolių), I. Štaras, A. Lukoševičius (vaismedžių), S. Nacevičius, J. Mačys, J. Armolaitienė, O. Gaučienė, G. Visockienė (daržovių), K. Bačelis, A. Vyčas (linų), A. Misevičiūtė, A. Ryliškis (uogakrūmių). 21 a. pradžioje gėlės buvo selekcionuojamos Kauno botanikos sode, miško medžiai – Miškų institute, Žemdirbystės institute – javai, daugiametės žolės, Vokės filiale – bulvės, lubinai, Upytės bandymų stotyje – linai, Sodininkystės ir daržininkystės institute – sodo ir daržo augalai. Gyvulių ir paukščių veislių gerinimo darbai atliekami Gyvulininkystės institute. Apie gyvulių ir paukščių selekciją dar veisimas, veislininkystė.
1931