Slpilis (latv. Sēlpils, vok. Selburg), kaimas Latvijoje, Salos savivaldybėje, Dauguvos kairiajame krante. 1134 gyventojai (2008). Sėlpilyje veikia 9 įmonės, pradinė mokykla (įkurta 1877), kultūros namai, kraštotyros muziejus, vaistinė, našlaičių namai, 2 pašto skyriai, yra 4 kapinės, evangelikų liuteronų bažnyčia (pirmoji pastatyta 16 a. antroje pusėje). Geležinkelis Jelgava–Krustpilis, plentas Aizkrauklė–Jėkabpilis.

Istorija

Sėlpilio apylinkėse žmonės gyveno jau devintame tūkstantmetyje, Sėlpilio piliakalnyje Pļaviņių tvenkinio saloje – pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Nuo 1 a. po Kr. piliakalnyje gyveno sėliai. 10–12 a. gausiai gyvenama medinė Sėlpilio pilis buvo vienas svarbiausių sėlių genčių sąjungos karinių ir ekonominių centrų. Istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1208 (vadinama castrum Selonum, 1433 – Seelborch, 1592 – Seelburgk, 1702 – Seleborgs slått). Manoma, Sėlpilis buvo viena Sėlijos vyskupo Bernhardo iš Lippės rezidencijų. 1254 popiežius Inocentas IV Sėlpilį atidavė Livonijos ordinui. 1373 pastatyta mūrinė aptvarinė pilis, papilys paverstas priešpiliu su mūro sienomis. Pilyje iki 16 a. 6 dešimtmečio rezidavo ordino fogtas. 13–14 a. pilies įgula gynė brastą per Dauguvą, kelią iš Lietuvos į Vidžemę.

Nuo 1561 Sėlpilis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalinės Kuršo kunigaikštystės viena sostinių. Per 1600–29 Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą Sėlpilis kelis kartus buvo užimtas Abiejų Tautų Respublikos ir švedų kariuomenių, 1627 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei traukiantis sudegintas, po 1629 Altmarko paliaubų atstatytas. Per Šiaurės karą (1700–21) vėl užimtas Švedijos kariuomenės, Švedijos vietininko A. L. Levenhaupto įsakymu 1704 07 pilis susprogdinta, nebeatstatyta.

18 a. pabaigoje–1918 Sėlpilis priklausė Rusijos imperijai. 1963–65 Sėlpilį kasinėjo Latvijos mokslų akademijos Istorijos instituto ekspedicija. Ištyrė apie 1/5 piliakalnio ploto. Aikštelė stačiakampė, 25 × 160 m dydžio. Šlaitai iki 22 m aukščio. Rasta keturkampio bokšto, medinių pastatų, 17 a. mūrinio gyvenamojo pastato liekanų, kiemo grindinys. Nustatyta, kad senoji sėlių pilis buvusi piliakalnio pietinėje dalyje. Mūrinę pilį iš pietų pusės juosė iki 1,6 m storio gynybinės sienos. Ištirtame iki 4 m. storio 5 a.–13 a. pradžios kultūriniame sluoksnyje, rasta ginklų (ietigaliai), darbo įrankių (adatos, girnos), keramikos dirbinių fragmentų. Į šiaurės rytus nuo pilies aptiktas apie 2500 m2 ploto 13–17 a. kapinynas. Sėlpilio piliakalnis nukentėjo per I pasaulinį karą.

-Vecsēlpils; -Vecsėlpilis

L: E. Šnore, A. Zariņa Senā Sēlpils Rīga 1980.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką