semitų kalbos

semtų kabos, afrazijiečių kalbų šeimos šaka. Skiriama apie 70 kalbų. Daugiausia vartojamos Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Etiopijoje ir Somalyje. Kai kurios semitų kalbos turi valstybinės kalbos statusą: hebrajų kalba Izraelyje, amharų – Etiopijoje, tigrajų – Eritrėjoje, maltiečių kalba – Maltoje, arabų kalba – Alžyre, Bahreine, Komoruose, Čade, Džibutyje, Egipte, Eritrėjoje, Irake, Izraelyje, Jemene, Jordanijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Katare, Kuveite, Libane, Libijoje, Mauritanijoje, Maroke, Omane, Palestinoje, Saudo Arabijoje, Sudane, Sirijoje, Tunise. Kalbančiųjų apie 360 milijonų. Semitų kalbas sudaro trys pagrindinės grupės: vidurio, pietų, rytų. Vidurio grupę sudaro šiaurės vakarų kalbos (hebrajų kalba, apie 8 mln. Izraelyje ir kitur; naujoji aramėjų kalba, apie 450 000 Sirijoje, Irake, Irane, Armėnijoje, Gruzijoje, Izraelyje, Turkijoje; mandaikų kalba, apie 5500 Irake ir Irane; mirusios aramėjų, finikiečių, sirų, ugaritų, moabitų, amoritų, amonitų, edomitų kalba ir kitos) ir arabų kalba (arabų kalba su savo tarmėmis, apie 310 mln. įvairiose arabų šalyse ir kitur; maltiečių kalba, apie 370 000 Maltoje). Pietų grupę sudaro etiopų kalbos (amharų, apie 25 mln. Etiopijoje; tigrajų, apie 9 mln. Eritrėjoje ir Etiopijoje; guragių, apie 2,3 mln. Etiopijoje; tigrių, apie 1,1 mln. Eritrėjoje ir Sudane; siltės, rytų guragių, apie 1 mln., inorų, apie 280 000, kistanių, apie 260 000, meskanų, 25 000, hararių, apie 21 000, argobų, apie 10 000, zajų, 5000, visos Etiopijoje; mirusios gafatų, mesmių, gezas), pietrytinės kalbos (retos nykstančios bahtarių, harsusių, hobijotų, mehrių, šehrių, sokotrių kalbos, kuriomis kalbama Jemene ir Omane, kalbančiųjų apie 210 000), mirusios pietų arabų kalbos (sabiečių, minėjų, chadramautų, katabanų ir kitos, vartotos senovės Jemene). Rytų grupei priklausė mirusios akadų kalba ir eblų kalba, vartotos Mesopotamijoje. Semitų kalbos turi mažai balsių (pirminius ilguosius ir trumpuosius a, i, u), 3 rūšių (dusliuosius, skardžiuosius, emfatinius) priebalsius (dar yra laringalinių, uvuliarinių). Afrikatų neturi. Būdinga gramatinė giminės (vyriškoji ir moteriškoji), skaičiaus (vienaskaitos, dviskaitos, daugiskaitos) kategorijos. Dabartinėse semitų kalbose gramatinė linksnio kategorija sunyko (akadų kalba turėjo 6 linksnius). Veiksmažodžiui būdingos asmens, skaičiaus, giminės, laiko, nuosakos, objekto, veikslo gramatinės kategorijos. Žodžių darybai būdinga afiksacija. Seniausi rašto paminklai – dantiraštiniai įrašai (trčio tūkstantmečio prieš Kristų vidurys) akadų ir eblų kalbomis. Susiformavo daug savitų semitų kalbų rašto tipų: finikiečių, hebrajų, arabų, aramėjų, etiopų, ugarito, sirų, mandaikų ir kiti.

Nėra aišku, kada protosemitai atsiskyrė nuo bendro afrazijiečių kamieno, bet laikoma, kad ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų jie jau buvo Arabijos pusiasalyje, iš kur ir plito į Artimuosius Rytus. 1781 kalbininkas A. L. von Schlözeris šią kalbų grupę pavadino semitų kalbomis pagal biblinio personažo Semo, kuris Senajame Testamente vadinamas aramėjų, asirų, elamitų, chaldėjų ir lidų protėviu, vardą.

85