senàsis Ròmos chorãlas, giedojimo tradicija, susiklosčiusi Romoje, pirmiausia popiežiaus aplinkoje, 5–6 a. ir gyvavusi iki 13 a. pabaigos. Tai toks pat Romos tradicijos liturginis giedojimas kaip ir grigališkasis choralas, susidedantis iš tų pačių žanrų ir formų, su tai pačiais giesmių tekstais, bet nuo pastarojo skiriasi kai kuriomis muzikos ypatybėmis (melodika, dažnai ir sandaros principu, šiek tiek kitokia dermine sandara). Nemažos dalies giesmių (ypač responsorinio tipo) melodijos, lyginant su grigališkuoju choralu labiau išplėtotos (turi daugiau melizmų). Pagal šias savybes senasis Romos choralas artimesnis ambraziejiškajam choralui.

Tyrinėtojai senąjį Romos choralą ir grigališkąjį choralą laiko vienos tradicijos atmainomis. Kitaip nei grigališkasis choralas, kuris atsiradęs Romoje galutinai susiklostė Frankų imperijoje ir išplito po visą katalikiškąją Europą, senasis Romos choralas gyvavo tik siaurame areale. Jis nepasižymi šaltinių gausa – išliko iš viso gana vėlyvi 5 rankraštiniai giesmynai (3 gradualai ir 2 antifonalai), surašyti 11–13 amžiuje. Pastarasis faktas aiškintinas ne tik siauresniu choralo paplitimu, bet ir, kaip manoma, ilgesniu šio choralo oralinės tradicijos gyvavimo laikotarpiu. Jau nuo 12 a. senąjį Romos choralą imta palaipsniui riboti Romos bazilikų liturgijoje, 13 a. pabaigoje uždraustas, pirmenybę atidavus grigališkajam choralui.

Melodijoms būdingas nuoseklesnis ir lygesnis judėjimas be didelių intervalinių šuolių (tokie šuoliai dažni grigališkajame chorale), repetityviškumas, pagrįstas nuolatiniu trumpų motyvų kartojimu. Nemažai melodijų konstruojamos įvairių nusistojusių melodinių derminių formulių pagrindu. Nemažos senojo Romos choralo repertuaro dalies melodikai būdingas ir melizminis stilius, dažnai, ypač frazių pabaigose, įterpiamos gana ilgos melizmos, kartu savotiškai atliekančios ir gramatinę funkciją.

Šių abiejų giedojimo tradicijų kai kurios giesmės yra gana artimos, kitos šiek tiek ar ryškiau skiriasi. Pvz., abiejų tradicijų introitai yra labai panašūs. Grigališkojo choralo gradualai traktuotini kaip senojo Romos choralo gradualų adaptacijos. Ofertorijai labai skiriasi. Senųjų Romos originalių aleliujų skaičius yra gerokai mažesnis nei grigališkajame chorale. Daugumos kitų melodijos konstruojamos adaptuojant ir įvairiomis formulėmis papildant pagrindines melodijas, bet dauguma jų, kitaip nei grigališkojo choralo, turi vadinamąsias ilgąsias melizmas (melodia secunda), kurios būdavo giedamos kartojant aleliujа po psalmės eilutės. Abiejų tradicijų mišių kintamosios giesmės nesiskiria (senajame Romos chorale giedotos grigališkojo choralo giesmės). Šiek tiek didesni skirtumai pastebimi abiejų tradicijų Liturginėse valandose (lotyniškai officium divinum). Ne visiškai sutampa ir pats repertuaras, ir melodijos. Senojo Romos choralo menkiau išplėtota ir psalmodija – didžioji dalis psalmių Liturginėse valandose buvo giedamos trimis tonais, iš esmės atitinkančiais grigališkojo choralo 1, 7 ir 8 tonus.

2752

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką