senóji slãvų kalbà, senóji bažnýtinė slãvų kalbà, senóji bulgãrų kalbà, seniausia žinoma slavų literatūrinė kalba, 9–12 a. slavų raštų kalba. Kilusi iš pietų bulgarų (Salonikų) tarmės. Slavų raštijos kūrėjai vienuoliai Kirilas ir Metodijus apie 963 į šią tarmę iš graikų kalbos išvertė religinių raštų. Iš pradžių senoji slavų kalba vartota Moravijos didžiojoje valstybėje kaip slavų liturgijos ir rašto kalba; 907 jai žlugus, vartota pietinėse slavų žemėse (Kroatijoje, Serbijoje ir Bulgarijoje), vėliau paplito Kijevo Rusioje ir kitur. Spartų plitimą lėmė nedideli slavų kalbų skirtumai. Išlikusios tik vėlesnės (10–12 a.) raštų kopijos senąja slavų kalba. Senosios slavų kalbos rašto paminklai parašyti 2 abėcėlėmis: kirilika (Naugardo kodeksas, Enino apaštalas, Zografo lapeliai, Undolskio lapeliai, Savos knyga, Supraslio rankraštis, Chilandaro lapeliai) ir glagolika (Asemanijaus evangelija, Bojanos palimpsestas, Kijevo lapeliai, Kloco rinkinys, Marijos evangelija, Ochrido glagoliniai lapeliai, Rylos glagoliniai lapeliai, Sinojaus euchologijus, Sinojaus apeigynas, Sinojaus psalmynas, Zografo evangelija, Zografo palipsestas).
Senoji slavų kalba dar vadinama senąja bulgarų kalba, bet taip vadinti nėra tikslu, nes ne visi senosios slavų kalbos rašto paminklai turi senosios bulgarų kalbos bruožų (pvz., Marijos evangelija turi serbų tarmių ypatybių, Kijevo lapeliai – vakarų slavų, Naugardo kodeksas – rytų slavų tarmių ypatybių). Senosios bulgarų kalbos svarbiausi bruožai: жд [ž’d’], шт [š’t’] (дъждь ‘lietus’), ь ir ъ maišymas (тъма vietoje тьма ‘dešimt tūkstančių’, крьвь vietoje кръвь ‘kraujas’).
11–12 a. senoji slavų kalba smarkiai kito, priartėjo prie šnekamųjų kalbų. Svarbiausi pasikeitimai: skirtinga nosinių balsių [ę] ir [ǫ], [ē], redukuotų balsių ь ir ъ stipriojoje pozicijoje plėtotė, redukuotų balsių ь ir ъ silpnojoje pozicijoje praradimas. 12 a. pradėjo formuotis senosios slavų kalbos forma – bažnytinė slavų kalba, turėjusi daug įtakos rytų slavų raštijai, o ši – vėliau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartotai slavų kanceliarinei kalbai, t. p. dabartinei rusų kalba, kurioje išliko ryškus senosios bažnytinės slavų kalbos superstratas (jo nėra išlikusio baltarusių ir ukrainiečių kalbose); tos kalbos tęsinys kartu su vietinėmis kalbomis dabar vartojamas tik Stačiatikių Bažnyčiose.
1468