senóvės Egpto dail buvo susijusi su faraono kultu, religinėmis reikmėmis. Susiformavo dailės pagrindinės rūšys: apvalioji skulptūra, reljefas, sienų tapyba. Ankstyvieji dailės kūriniai – paleolito ir neolito laikotarpio (raižyti ir tapyti uolų piešiniai Sakkaroje, penktas–ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų). 4000–3300 pr. Kr. buvo kuriama skulptūrėlės iš kaulo ir terakotos, akmens indai, keramika, puošta raižytu, vėliau tapytu juodu ir raudonu ornamentu. 3300–3100 pr. Kr. vyravo keramika, dekoruota raudonos ir baltos spalvos kompozicijomis (schematiškos žmonių ir žvėrių figūros, siužetiniai vaizdai), karo ir mitologinės tematikos neaukšti reljefai, akmens indai. Kapavietėje Hierakonpolyje aptikta ankstyvosios sienų tapybos (3200 prieš Kristų).
Archajinis laikotarpis
Archajiniu laikotarpiu dailė kanonizuota: dievai ir valdovai buvo vaizduojami statiškomis ritualinėmis pozomis, dažnai – sėdintys sostuose, didesni už kitus (figūros aukštis išreiškė visuomenės socialinę hierarchiją), galva ir galūnės pasuktos profiliu, krūtinė ir akys – priekiu. Žmogaus proporcijos buvo nustatomos pagal kvadratų tinklo kanonus: Senosios valstybės laikotarpiu figūra buvo 15 kvadratų, Naujosios – 18 kvadratų, nuo maždaug 664–525 pr. Kr. – 21 kvadrato aukščio. Vyravo monumentalios formos, architektoniškas, dažnai hieroglifais paįvairintas vaizdas, hieratinė kompozicija. Plėtota apvalioji ir reljefinė skulptūra (Peslių, Jaučių, Narmero plokštės iš skalūno, visos apie 3000 pr. Kr.) iš terakotos, akmens, medžio ir įvairių metalų. Vidines mastabų sienas ištapydavo nesudėtingais ornamentais. Išliko ranka tapytų lininių audinių fragmentų, kurių raštai artimi keramikos dekorui. Keramikoje pradėtas naudoti žiedžiamasis ratas.
Senosios valstybės laikotarpis
Senosios valstybės laikotarpiu suklestėjo daugelis dailės rūšių, jų stilistikai įtaką darė didinga, monumentalių formų architektūra. Kapavietėse, šventyklose buvo statomos medinės ar akmeninės žmonių figūros (princo Rachotepo ir jo žmonos Nofret, apie 2580 pr. Kr., Chefreno soste, 2500 pr. Kr., Mikerino ir jo žmonos, 2470 pr. Kr., Raštininko, 2400 pr. Kr.), kurioms būdinga apibendrinta forma, sustingusi poza ir veido išraiška, vaizduosenos tikslumas (tikėta, kad jose apsigyvena mirusiojo siela). Šventyklų, kapaviečių ir rūmų sienas gausiai ištapydavo mitologiniais paveikslais, vaizdais iš valdovų gyvenimo (Ti kapavietė Sakkaroje, 2400 prieš Kristų). Paveikslai rituališkos, dekoratyvios kompozicijos, grakštaus apibendrinto piešinio, lokalių spalvų. Plėtota taikomoji dailė – sukurta meniškų stiklo, fajanso, metalo dirbinių, išausta itin tankių lininių audinių. Keramikoje pradėta naudoti degimo krosnis.
Vidurinės valstybės laikotarpis
Vidurinės valstybės laikotarpio apvalioji skulptūra smulkesnių formų, bet kurti ir apibendrintos plastikos, psichologiškai įtaigūs skulptūriniai portretai (Amenemcheto II, 19 a. pr. Kr., Senuserto III, 1850 prieš Kristų). Sienų tapybos kompozicijos įvairesnės tematikos, dinamiškos kompozicijos, ryškių spalvų (Hnumchotepo kapavietė Bani Hasane, apie 1900 prieš Kristų). Valdovai, aukšti pareigūnai tebevaizduoti schematiškai, sustingusiomis pozomis, paprasti žmonės, jų buities ir darbo scenos, gyvūnai, augalai tapyti dinamiškesnėmis, natūralesnėmis pozomis. Valdovų ir didikų kapavietėse rasta daug juvelyrikos, tekstilės, saikingo dekoro fajanso, stiklo dirbinių.
Naujosios valstybės laikotarpis
princesės Sitamun sostas (16–14 a. pr. Kr., Egipto muziejus Kaire)
Naujosios valstybės laikotarpio dailė skirstoma į tris etapus: XVIII dinastijos (iki Amenchotepo IV, pasivadinusio Echnatonu, apie 1539–1377 pr. Kr.), Amenchotepo IV valdymo (dar vadinamas Amarnos stiliumi, apie 1377–apie 1358 pr. Kr.), XIX ir XX dinastijos (apie 1306–apie 1075 prieš Kristų). Pirmajame etape tęstos Vidurinės valstybės dailės tradicijos; būdinga vaizduojamų objektų idealizacija, formos elegancija (Amenchotepo II ir Tutmozio IV laikų dailės paminklai Tebų kapavietėse Ramose ir Charuefe).
Po Amenchotepo IV reformų dailėje įsivyravo realistiškesni, laisvos kompozicijos kūriniai, atsisakyta vaizdavimo kanonų ir oficialumo, valdovo idealizacijos, faraoną pradėta vaizduoti šeimos aplinkoje. Faraonų ir jų šeimos narių statulos (Amenchotepo IV), biustai (Nefertitės, 1360 pr. Kr., skulptorius Tutmozis), portretai (Amenchotepo IV, apie 1360 pr. Kr., Amenchotepo IV ir Nefertitės su vaikais reljefas, apie 1345 pr. Kr.) realistiški, psichologiški, kartais groteskiškos raiškos. Tapyta grakštesnės, laisvesnio silueto, pailgintų proporcijų figūros, kūriniai tapo subtilesnio kolorito, plastiškesnės modeliuotės, lyriškos nuotaikos (Echnatono dukterys 1360 pr. Kr., freska iš al Amarnos rūmų). Kartu ryškėjo ir valdovų garbinimo tendencijos (faraonų kolosai, reljefai su faraonų mūšių, medžioklės vaizdais).
Memnono kolosai Luksore (15 a. pr. Kr.)
Trečiajame etape grįžta prie tradicinės kanonizuotos vaizduosenos, bet buvo ryšku Amarnos stiliaus įtaka, atsirado naujų ikonografinių motyvų (faraonas, klūpantis prieš dievą). Naujosios valstybės laikotarpio dailės pobūdį, Tebų ir Memfio amatininkų meistriškumą geriausiai rodo Tutanchamono kapavietės (Biban al Muluke, Karalių slėnyje, 14 a. pr. Kr., rasta 1922) radiniai: auksinės kaukės, baldai, skrynios, papuošalai, akmens ir fajanso indai, smulkioji plastika, lininiai audiniai, drabužiai, buities daiktai. Šio laikotarpio baldai, metalo ir smulkiosios plastikos dirbiniai gausiai dekoruoti polichromija, dramblio kaulo, tauriųjų metalų, fajanso inkrustacija (Tutanchamono kaukė iš aukso lakšto, apie 1340 pr. Kr., paauksuoto medžio sostas, apie 1330 pr. Kr., polichromuota skrynia su medžiojančio Tutanchamono atvaizdu, apie 1350 prieš Kristų).
Ramzio II obeliskas (13 a. pr. Kr.) prieš Amono Ra šventyklą Luksore
11–4 amžius prieš Kristų
11–4 a. pr. Kr. dailėje reiškėsi eklektikos tendencijos; būdinga mechaniškas išorinių požymių kopijavimas ir kanono taikymas. Dailė vėl suklestėjo Saiso dinastijos valdymo laikotarpiu (vadinamasis Saiso renesansas). Remtasi susiklosčiusiomis tradicijomis; ryšku sąsajos su Senosios valstybės laikotarpio daile. Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus (4 a. pr. Kr.) Egiptą jame įsivyravo helenistinė kultūra. Dailėje buvo siejamos Egipto, Rytų šalių ir antikinės tradicijos. Pastarosios ryškiausiai atsiskleidė Aleksandrijos mokyklos dailininkų skulptūrose, sienų tapyboje, keramikos, stiklo, metalo dirbiniuose. Romos valdymo laikotarpiu vietinės ir antikinės dailės tradicijos susipynė skulptūroje ir al Fajumo portretuose. Bizantijos imperijos valdymo laikotarpiu plėtotas koptų menas, kuris klestėjo iki arabų užkariavimo. Bažnyčiose ir vienuolynuose buvo gausu helenistinių bruožų skulptūrų, sienų tapybos kompozicijų, vėliau jos įgijo dekoratyvumo, schematiškos, netgi grubokos stilizacijos. Bažnyčių ir laidojimo statinių kapiteliai, frizai, nišos, antkapiai buvo dekoruojami reljefais, iš pradžių geometriniais ir augaliniais motyvais, krikščionybės simboliais, kartais mitologinėmis kompozicijomis (reljefas su Nereidėmis, 4–5 a.), vėliau (6–7 a.) – religinės tematikos figūrinėmis scenomis. Sienų tapybai (kompozicijos bažnyčiose al Bavite, 6–7 a., Antinojoje, Deir Abu Sargoje, abi 7–8 a.) būdinga supaprastintas vaizdas, suprimityvintos figūrų proporcijos; ryšku bizantiškojo stiliaus įtaka. Miniatiūros ir ikonos dekoratyvios, ryškių spalvų, frontalių, plokščių figūrų, gausiai auksuotos. Kapavietėse išliko gobeleno technika austų lininių ir vilnonių audinių (tunikų, drabužių puošybinių detalių, ikonų); 4–5 a. vyravo mitologinės tematikos, plastiškų formų (Afroditės gimimas 5 a.), 6–7 a. – plokščios, religinės tematikos kompozicijos (Šv. Juozapo istorija 7 a.), nuo 7 a. plito iš arabų perimti zoomorfiniai motyvai.
L: H. Schäfer Principles of Egyptian Art Oxford 1974; A. Effenberger Koptische Kunst, Ägypten in spätantiker, bizantinischer und frühislamischer Zeit Leipzig 1975; W. S. Smith The Art and Architecture of Ancient Egypt Harmondsworth 1981.
2972
senovės Egipto kultūra
senovės Egipto religija ir mitologija