senóvės Grakijos choreogrãfija. Daugelis graikų šokių turi sąsajų su mitologija. Archajiniu laikotarpiu (8–6 a. pr. Kr.) populiarūs buvo darbo šokiai, juose t. p. garbinta dievai ir deivės. Vieni seniausių – šokiai, skirti gyvūnams (jie laikyti dievų simboliais, nes daugeliui dievų buvo priskiriamos gyvūnų savybės: Atėnei – pelėdos, Dionisui – panteros). Linksmi liaudies žaidimai vyko su dainomis, šokiais, akrobatiniais elementais. Populiari buvo Tesmoforijų šventė – Atėnų gyventojų švenčiamas vaisingumo ir derliaus ritualas. Per šventę moterys surinkdavo iš Demetrai skirtų uolų praėjusiais metais jai paaukotų gyvūnų kaulus ir parnešdavo į Tesmoforijų altorių, šventė baigdavosi žaidimais, šokiais, muzika. Visuose šokiuose buvo labai svarbi ritmika.
Klasikiniu laikotarpiu (6–4 a. pr. Kr.) populiarios buvo visuotinės šventės, apeigos dievams. Apolono garbinimo (jis ypač garbintas Delfuose) šventės vykdavo pavasarį, jos buvo didingos, puošnios. Apoloną vaizduojančiam ritualo dalyviui grojant kitara visi dievai šokdavo, Apoloną lydinčios deivės mūzos grodavo lyromis, šokdavo grakščius ratelius. Jos dėvėdavo plono audinio šviesius chitonus, kurie davė pradžią klasikinio šokio sceniniam kostiumui (chitonas). Dioniso garbinimo šventė (Dionisijos) vykdavo pavasarį ir žiemą, temstant arba naktį, tęsdavosi keletą dienų. Dionisą vaizduojantį artistą lydėjo dainavedžių vadovaujamos triukšmingos procesijos, jam buvo giedami ditirambai, kurie davė pradžią senovės graikų teatrui. Procesijoje ėjo menadės su būgnais, satyrai, muzikantai ir šokėjai. Senovės graikų teatre svarbų vaidmenį atlikdavo choras, jis ne tik dainuodavo, bet ir šokdavo. Tragedijose šokta emelija (lėtas, didingas, grakštus, paprastų žingsnelių šokis), komedijose – kordakas (linksmas, temperamentingas, su įvairiais šuoliukais, satyriniais gestais), satyrų dramose – sikinis (pagal poeto Sikino, kuris sukūrė ir pritaikė šokį scenai, pavardę; su parodijomis, improvizacijomis, pokštais). Sceninių šokių techniką aprašęs prancūzų muzikos ir šokio istorikas M. Emmanuelis teigia, kad senovės Graikijoje jau būta klasikinio šokio meno pradų. 5 a. pr. Kr. šokis išsirutuliojo į atskirą meno šaką.
Helenizmo laikotarpiu (4–2 a. pr. Kr.) šokiai teatre įgavo pasilinksminimo pobūdį. Senovės Graikijos miestuose veikė privačios šokio mokyklos, kuriose berniukai ir mergaitės mokyti atskirai. Berniukus šokti mokė ir sporto mokyklose (palestrose) arba viešosiose gimnazijose; jaunuoliai, atrinkti giedoti choruose, šokio mokyti atskirai.
L: E. Bakonis Senovės civilizacijų istorija Kaunas 1992; V. Milvydienė Terpsichorės keliai Klaipėda 2003; C. Sachs The Rise of Music in the Ancient World New York 1943; M. Blok Klassičeskij tanec Moskva 1987.
2540
senovės Graikijos kultūra