senóvės Grakijos dail
Apie senovės graikų dailę trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų rašoma straipsnyje Kretos‑Mikėnų kultūra. Iš šio laikotarpio išliko rūmų ir laidojimo rūsių sienų tapybos fragmentų (Knoso rūmų sienų tapyba, 1500 pr. Kr.), lipdytosios ir žiestosios keramikos, akmeninių baldų, metalo, gliptikos dirbinių.
16–15 a. pr. Kr. Knose ir Faiste plito žiestoji keramika, dekoruota pieštais arba raižytais koncentriniais apskritimais, zigzagais, susikryžiuojančiomis linijomis, jūros gyvūnų ir augalų motyvais. 15–13 a. pr. Kr. tapyba puošti Tirinto, Pilo ir kitų Mažosios Azijos miestų rūmai, t. p. sarkofagai. 14–13 a. pr. Kr. achajų vazos (kurtos Mikėnuose) puoštos horizontaliomis juostomis išdėstytais geometriniais ir figūriniais ornamentais. Išlikęs Liūtų vartų reljefas iš Mikėnų akropolio (14 a. pr. Kr.) liudija apie to laikotarpio monumentaliąją skulptūrą. Gaminti meistriški auksakalystės (auksinės kaukės, indai, ginklai), gliptikos dirbiniai.
Religinė ceremonija (sarkofago tapybinis dekoras, 14 a. pr. Kr., Archeologijos muziejus Heraklione)
Vėlesnė Graikijos dailės raida skirstoma į ikipolinį, arba Homero, archajinį, klasikinį ir helenizmo laikotarpius.
Laidotuvių procesija (geometrinio stiliaus urnos tapyba, 9–8 a. pr. Kr., Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Ikipolinis, arba Homero, laikotarpis
Ikipoliniu, arba Homero, laikotarpiu (po dorėnų antplūdžio) plėtota neįmantri dailė. 10 a. pr. Kr. žiesti nesudėtingų formų indai (amforos, kraterai, lekitai, pitai ir kiti; graikų vazos), dekoruoti protogeometrinio, 9–8 a. pr. Kr. – geometrinio stiliaus tapyba.
Archajinis laikotarpis
Ankstyvuoju archajiniu laikotarpiu kurta bronzinės žmonių, gyvūnų figūrėlės (naudotos kulto apeigose), vazų tapyboje plėtotas protogeometrinis ir ypač 8 a. pr. Kr. klestėjęs geometrinis stilius (Dipilono vazos).
Brandžiojo archajinio laikotarpio vazų puošyboje plėtotas kiliminis stilius, būdinga senovės Egipto ir Artimųjų Rytų šalių dirbinių dekoro motyvai (stilizuotos gyvūnų, augalų, kartais žmonių figūrėlės), nutapyti tamsiu kontūriniu piešiniu ryškiame angobo fone (indai iš Atėnų, Korinto, Mileto, Rodo, Kikladų salų). Apie 7 a. pr. Kr. susiklostė monumentalioji skulptūra, naudotas akmuo (Dama iš Auxerre’o, apie 650 pr. Kr., Hera iš Samo 560 pr. Kr.), 7 a. pabaigoje–6 a. pr. Kr. Jonijoje ir Atikoje iš klinties ir marmuro kaltos statulos – kūrai ir koros; būdinga sąlygiškas modeliavimas, statiškos pozos. Vėlyvojo archajinio laikotarpio dailės centras – Atika. Daugiausia išliko vazų tapybos. 7–5 a. pr. Kr. juodafigūrę keramiką kūrė Amasis, Anaklis, Eksekijas, Ergotimas, Klitijas, Sofilas. Nuo 530 pr. Kr. Atėnuose plėtota raudonfigūrė keramika. To laikotarpio sienų tapybos neišliko.
vaza (6 a. pr. Kr. antra pusė, keramikas Amasis, Medalių kabinetas Paryžiuje)
Klasikinis laikotarpis
Ankstyvojo klasikinio (graikų kultūros klestėjimo) laikotarpio kūrinių išliko nedaug, apie juos sprendžiama pagal romėnų marmurines kopijas. Skulptoriai įgijo daugiau meistriškumo, išmoko perteikti žmogaus anatomiją, tiksliai modeliuoti formą (Delfų lenktynininkas 478 ar 474 prieš Kristų). Dažniausiai bronzinėmis skulptūromis puošti šventyklų frontonai, frizai. Atėnų aukso amžiaus dailei būdinga tobulo grožio siekis, kūriniai grįsti aiškumo, harmonijos, saiko principais, remtasi matematiniais skaičiavimais.
Polikleitas traktate Kanonas (5 a. pr. Kr.) suformulavo idealias žmogaus kūno proporcijas, jas įkūnijo statuloje Ieties nešėjas, arba Doriforas (apie 440 pr. Kr.), išplėtojo figūros komponavimo kontrapostu būdą. Pradėta vaizduoti figūros judesį (Mirono Disko metikas 460–450 pr. Kr., Partenono 92 reljefinės metopos, skulptūrinis frizas ir frontonų skulptūros Atėnų Akropolyje, 5 a. pr. Kr., skulptoriai Feidijas, Alkamenas, Agorakritas, Kalimachas). Feidijo skulptūros (žinomos iš kopijų) išsiskiria monumentaliomis formomis, ramiomis didingomis pozomis, judesio perteikimu, tobulu techniniu atlikimu (chrizoelefantinos technika puošta Atėnės Partenės statula Partenone, 438 pr. Kr., Dzeuso – Dzeuso šventykloje Olimpijoje). Klasikinės estetikos principais pasižymi Alkameno skulptūros (Afroditė soduose).
Raudonfigūrę keramiką kūrė Andokidas, Brigo meistras, Epiktetas, Eufronijas, Eutimidas, Duris, Hieronas, Meidijas, Sotadas ir kiti; plėtotas laisvasis (480–400 pr. Kr.) ir momentinis (425–400 pr. Kr.) stilius. To laikotarpio tapybos kūrinių neišliko (žinomi iš vazų tapybos ir vėlesnių romėnų kopijų), rašytiniuose šaltiniuose minima Polignoto, Mikono sienų tapyba Atėnų, Delfų visuomeniniuose pastatuose (kurta iki 5 a. pr. Kr. vidurio), vyravo juoda, balta, raudona, rausva spalvos. 5 a. pabaigos–4 a. pr. Kr. pradžios tapyboje šešėliavimo efektais modeliuotos daiktų formos, kurtas erdvės įspūdis, plėtota iliuzionistinis natiurmortas, peizažas (trompe l’œil; Dzeuksio, Apelio kūryba).
Hermis su mažuoju Dionisu (skulptorius Praksitelis, apie 340 pr. Kr., romėnų marmurinė kopija, Archeologijos muziejus Olimpijoje)
Vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu dailėje susidomėta žmogaus dvasiniu pasauliu. Būdinga sudėtingesnės plastinės sandaros skulptūra, ryšku individualizavimas, vaizduota dvasinės būsenos, nuotaikos. Skopo skulptūros pasižymi dinamiška forma, vidine įtampa (Šokanti menadė 4 a. pr. Kr. vidurys), Praksitelio – didinga ramybe (Knido Afroditė, apie 350, Besiilsintis satyras 340–330 pr. Kr.), Lisipo skulptūroms būdinga grakščios proporcijos, individualizavimas (Aleksandro Makedoniečio portretas 330 pr. Kr., Apoksiomenas, apie 320 prieš Kristų). Plėtoti dailieji amatai: baldai iš tuo laikotarpiu egzistavusių kultūrų baldų išsiskyrė funkcionalumu, savitomis technologijomis. Gaminti papuošalai, ginklai, reljefais puošti dekoratyviniai indai, tekstilėje vyravo lininiai ir vilnoniai audiniai, puošti nesudėtingu siuvinėtu, spausdintu, austu raštu.
Helenizmo laikotarpis
Helenizmo laikotarpio dailė plėtota ir Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų teritorijose. Graikų dailės tradicijos derintos su Rytų šalių grožio samprata, monumentalios formos – su gausiu detalizavimu, emocingumu, ekspresyvumu, vidine įtampa, žymu natūralizmas. Skulptūroje plėtotos monumentalios ir dekoratyvinės kompozicijos, terakotinės (Tanagros figūrėlė 3 a. pr. Kr.; Tanagros skulptūrėlės) ir bronzinės statulėlės, gliptika, vyravo mitologiniai, buitiniai siužetai, portretai. Kurtos sudėtingos daugiafigūrės kompozicijos (Laokoontas su sūnumis, apie 50 pr. Kr., skulptoriai Agesandras, Polidoras, Atenadoras), būdinga gigantiški dydžiai (Helijo figūra, arba Rodo kolosas, apie 385 pr. Kr., skulptorius Charas, aukštis 37 m), raiški plastinė forma.
helenizmo laikotarpio auskarai (auksas, filigranas, granuliavimas, Britų muziejus Londone)
Dzeuso altorius Pergamo akropolyje (rekonstrukcija; marmuras, apie 180 pr. Kr., Berlyno valstybiniai muziejai)
mozaikos fragmentas (80 pr. Kr., Fortūnos šventykla Palestrinoje, prie Romos)
Susiformavo savitos Aleksandrijos, Pergamo ir Rodo mokyklos. Aleksandrijos mokyklai būdinga įvairi stilistika: vieni dailininkai tęsė idealistinius Praksitelio, kiti – realistinius Lisipo kūrybos principus. Pergamo mokyklos (klestėjo 3 a. pr. Kr. antroje pusėje) skulptūrai būdinga dramatizmas, patetika, sudėtingos daugiafigūrės kompozicijos (Dzeuso altorius Pergamo akropolyje, apie 180 prieš Kristų). Rodo ir Egėjo jūros salų mokyklos (klestėjo 3–1 a. pr. Kr.) tęsė graikų klasikos laikotarpio tradicijas (Samotrakės Nikė, apie 190 pr. Kr., Milo Venera 120 pr. Kr., skulptorius Aleksandras). Apie šio laikotarpio tapybą sprendžiama pagal ankstyvuosius al Fajumo portretus (juose plėtotos helenistinės tradicijos). Joje gausu peizažo motyvų, taikyta enkaustikos technika. Kurta mozaika, sienų tapyba.
Gausėjo taikomosios dailės dirbinių: keramikos, juvelyrikos, gliptikos. Susiklostė kamėja (Gonzagos kamėja 3 a. prieš Kristų). Juvelyrikai būdinga įmantrumas ir spalvingumas, taikyta inkrustacija. Tekstilė buvo gausiai dekoruota, pradėta naudoti horizontaliąsias (iki tol naudotos vertikaliosios) stakles raštuotiems audiniams austi.
L: J. Boardman Graikų menas Vilnius 1998; J. Beazley, M. Robertson Greek Art and Architecture Cambridge 1939; M. L. Bernhard Greckie malarstwo wazove Wrocław 1966; M. Robertson History of Greek Art Cambridge 1975; S. Hinz Inneraum und Möbel Berlin 1976; V. Bruno Form and Color in Greek Painting London 1977; B. S. Ridgway Fifth Century Styles in Greek Sculpture Princeton 1981; B. A. Sparkes Greek Pottery Manchester 1991.
2972
senovės Graikijos kultūra
senovės Graikijos architektūra