senóvės Grakijos relgija. Ankstyvųjų laikų graikų religija daugiausia atkuriama pagal archeologinius radinius, vėlyvųjų – ir pagal rašytinius šaltinius (daugiausia mitus); svarbiausi – Homero poemos Iliada ir Odisėja, Hesiodo – Teogonija bei Darbai ir dienos. Išliko daugybė to paties mito variantų (tai aiškinama žmonių kilnojimusi iš vienos vietos į kitą).
Svarbiausi graikų religijos bruožai – politeizmas ir antropomorfizmas – išryškėjo Tamsiųjų amžių laikotarpiu (apie 1100–apie 776 prieš Kristų), iš esmės susiklostė archajiniu laikotarpiu (apie 776–500 prieš Kristų). Iš pradžių buvo daugybė vietinių dievų – bendruomenių ir genčių globėjų. Ilgainiui jų bruožai suvienodėjo ir išsiskyrė svarbiausi dievai, sudarantys Olimpo dievų panteoną, kuris nusistovėjo klasikiniu laikotarpiu (500–323 prieš Kristų). Graikų manymu, buvo trys dievų kartos. Pasaulį iš pradžių sudarė tuščia erdvė – chaosas, iš kurio kilo žemė – Gaja – ir požeminis pasaulis – Tartaras. Gaja pagimdė sūnų Uraną – dangaus dievą. Vėliau iš Urano ir Gajos santuokos gimė titanas Kronas, kuris nuvertė savo tėvą Uraną. Iš Krono atsirado jaunesnieji dievai: Hadas, Poseidonas, Hestija, Demetra, Hera, Dzeusas ir kiti. Šie trečiosios kartos dievai, vadovaujami Dzeuso, nuvertė vyriausiuosius dievus titanus ir ėmė valdyti pasaulį. Manoma, kad taip graikų visuomeninė sąmonė atspindėjo tarpgentinius karus ir užkariavimus. Vyriausiuoju dievu tapo dangaus dievas ir dievų valdovas Dzeusas. Jis, nors ir tardavosi su kitais dievais, sprendimus priimdavo vienas.
Samotrakės Nikė (marmuras, apie 190 prieš Kristų, Luvras Paryžiuje)
Jo žmona Hera – dangaus deivė ir santuokos globėja. Poseidonas buvo laikomas jūrų dievu, Demetra – žemdirbystės ir derlingumo deive, Hestija – namų židinio, Hadas – požeminio pasaulio dievu. Dzeusas turėjo keletą vaikų – dievų. Iš jų labiausiai garbinti Atėnė – išminties ir teisingo karo deivė, Apolonas – šviesos ir meno dievas, Artemidė – gyvūnų ir medžioklės deivė, Hefaistas – ugnies ir kalvystės dievas, Afroditė – meilės ir grožio deivė, Arėjas – karo dievas. Ypač garbintas vynininkystės dievas Dionisas, kurio garbei graikai švęsdavo Dionisijas. Senovės graikai dievybes matė visame aplinkiniame pasaulyje. Pasak jų, giraitėse gyveno driadės, nimfos, jūroje – sirenos. Graikai t. p. garbino herojus – pusdievius, gimusius iš dievų santuokos su žmonėmis. Bene žymiausias jų buvo Heraklis, atlikęs 12 žygdarbių. Herojai dažniausiai globojo polius, iš kurių patys buvo kilę. Dievų ir deivių garbei jų kulto vietose švęsdavo valstybines ir religines šventes, į kurias susirinkdavo graikai iš visos šalies. Dzeusui pagerbti būdavo švenčiamos Nemėjos žaidynės, olimpinės žaidynės, Atėnės gimimo garbei – Panatėnajos, Demetros ir jos dukters Persefonės garbei – Eleusinijos. Poseidonui buvo skirtos Istmo žaidynės, Apolonui – Pitijos žaidynės. Dievų ir deivių funkcijos kartais kartojosi arba sutapdavo, bet visos žmogaus veiklos sritys turėjo savo dievus globėjus. Be to, savo dievą globėją turėjo ir kiekvienas polis. Atėnų polio globėja buvo Atėnė, Korinto – Apolonas. Graikų dievams buvo priskirta daug bruožų, susijusių su gyvūnų kultu (pvz., Dzeuso gebėjimas pasiversti ereliu arba jaučiu ir panašiai). Dievų garbei buvo atliekamos apeigos. Be to, graikai dar garbino nimfas, kentaurus ir kitas dievybes.
Ne taip kaip kitos, įvairių pranašų paskelbtos religijos, senovės graikų religija susiformavo evoliucijos keliu. Graikų religiniai vaizdiniai nebuvo surašyti šventų knygų, kurios jai būtų sudariusios privalomą pagrindą, pavidalu. Specifinius jos bruožus lėmė polio piliečių bendruomenė, kuri kartu buvo ir religinė bendruomenė. Dėl polių gausumo ir savarankiškumo senovės Graikijoje nesusiformavo Bažnyčios tipo religinė organizacija bei dvasininkų sluoksnis. Jų funkcijas vykdė karaliai (pvz., Spartoje), renkami pareigūnai (pvz., Atėnuose). Kai kurias religines funkcijas atlikdavo žyniai. Polių religinės sistemos gerokai skyrėsi, nes buvo glaudžiai susijusios su polių bendruomenių veikla ir darbais, kurie beveik visi turėjo religinį aspektą. Politeistinės gr. religijos dievai kartu su mirtingaisiais sudarė vieną pasaulį. Jie atsirado kartu su pasauliu, bet nebuvo jo kūrėjai, o tik valdovai.
Graikų apeigas sudarė maldos bei aukojimai ant aukurų, šventyklose, dievų statulų puošimas vainikais bei gėlėmis, iškilmingos eitynės. Įvairiomis progomis buvo aukojami įvairūs dalykai: javapjūtės pradžioje – pirmosios varpos, baigus skinti alyvuoges – vaisiai. Dievams aukotos kiaulės, ožiai, vėliau per daugumą religinių apeigų – jaučiai. Buvo paplitusi ir mantika – prieš svarbius darbus, karus ar keliones dievų valia spėta iš paukščių skrydžio ar lesimo, mėnulio ar saulės užtemimo, griaustinio ar žaibo, aukojamo gyvulio vidurių. Ritualai prasidėdavo į aukuro ugnį įbėrus smilkalų ir miros. Seniausias žinomas orakulas (pranašautojas) buvo Dodonėje, kur žynės Dzeuso valią atskleisdavo iš ąžuolo lapų šlamėjimo. Delfuose ant trikojo sėdinti Pitija pranašystes skelbdavo hegzametro eilėmis. Dzeuso šventykloje Olimpijoje žyniai pranašaudavo iš aukojamo gyvulio vidurių (kepenų, širdies, kasos). Buvo ir kitų orakulų – Demetros Eleusine, Asklepijo Epidaure. Žyniai, ypač Delfų, darė didelę įtaką graikų politikai ir ūkiui: patardavo kolonijų steigimo, karų ir kitais klausimais (žynių įtaka atsispindi ir mituose: Kasandra numatė Trojos žlugimą dėl Pario meilės Helenei, Kalchantas išpranašavo Trojos karo eigą).
Svarbus buvo laidotuvių kultas. Graikai tikėjo, kad po žmogaus mirties jo siela, persikėlusi į kitą pasaulį, turi ypatingą galią – gali pasirodyti gyviesiems ir jiems padėti arba pakenkti. Žmogus, kuo nors ypač pasižymėjęs žemėje, tapdavo dievybe, kuriai aukojama ir atliekamos tam tikros apeigos (nuliejama vyno, aliejaus, medaus ir panašiai). Taip atsirado pasakojimai apie herojų žygdarbius žemėje (herojinė mitologija) ir susiklostė herojų kultas. Polyje gyvuojantis kultas buvo bendras visiems laisviesiems piliečiams. Nuo 6 a. prieš Kristų gyvavo slapti kultai, vadinamosios misterijos (Eleusine – Demetros garbei, orfikų – Dioniso garbei).
Helenizmo ir Romos valdymo laikotarpio (323 prieš Kristų–4 a. po Kristaus pabaiga) pradžioje graikų religijos reikšmė sumažėjo. Poliams praradus nepriklausomybę, dievai, kaip piliečių bendruomenių globėjai, t. p. neteko autoriteto, jie tapo nereikalingi po pasaulį pasklidusiems graikams. Į graikų religiją pradėjo skverbtis Rytų dievai, kuriems buvo suteikiami senovės dievų bruožai ir funkcijos. Graikų žemėse imta garbinti senovės Egipto dievą Sarapį, deivę Izidę ir kitus dievus. Plito Rytų šalims būdingas valdovų kultas. Ilgainiui atsirado monistinių tendencijų, ėmė plisti ir 4 a. po Kristaus įsigalėjo krikščionybė.
L: W. Burkert Greek Religion Cambridge, Ma 1985; W. Lengauer Religijność starożytnych Greków Warszawa 1994.
2271
senovės Graikijos architektūra